TĖVŲ STRESAS ir RŪPINIMASIS SAVIMI

Tėvų stresas, arba kodėl šiandien būti tėvais taip sunku?

Tėvų stresas – tai sąvoka, kuri psichologijoje atsirado visai neseniai, apie 1970-uosius. Anksčiau, kai vaikas susidurdavo su sunkumais ar elgesio problemomis, dažniausiai buvo žiūrima tik į vaiką, neatsižvelgiant į tėvus. Dabar situacijas, susijusias su vaiku, vertiname platesniame šeimos kontekste. Šeimą galima palyginti su gerai veikiančiu mechanizmu – sistema, kurioje vaikas ir tėvai yra svarbios dalys, kartu kuriančios unikalią sistemą su savitais bruožais ir gyvenimo ciklais.

Tėvystės kelias kupinas iššūkių. Nors šiandien turime daugybę pagalbinių priemonių, kurios palengvina kasdienybę – nuo sauskelnių ir paruošto vaikiško maisto iki auklių ar namų tvarkytojų – atsakomybė už vaikų auginimą išlieka didžiulė. Šiais laikais esame laimingi, kad galime naudotis įvairiais ištekliais: specialistų konsultacijomis, patogesniu transportu, gausybe informacijos internete ir socialinių tinklų ryšiais. Tačiau tėvų vaidmuo vis tiek reikalauja daug jėgų, ypač tiems, kurie į tėvystę žiūri atsakingai ir nori būti kuo geresni savo vaikams.

Tėvų stresas – tai gana naujas terminas, vis dažniau girdimas psichoterapeutų kabinetuose. Vis daugiau tėvų kreipiasi į specialistus, ieškodami pagalbos, kaip įveikti vaikų auginimo iššūkius ir susitvarkyti su vidiniais bei išoriniais sunkumais. Tai gali būti nuovargio, išsekimo ar net perdegimo jausmas, dėl kurio tampa sunku susidoroti su kasdieniais tėvystės rūpesčiais. Džiugu matyti, kad vis daugiau žmonių ieško pagalbos, norėdami lengviau įveikti tėvystės sudėtingumą. Visgi ne kiekvienam tėvui lengva atvirai kalbėti apie savo jausmus. Juos puikiai suprantu, nes visi esame paveikti savo vaikystės – dažnai linkę rodyti gražią išorę, o vidinius sunkumus slėpti. Augdami dažnai labiau rūpinomės, kaip mūsų šeima atrodo kitiems, nei tuo, kas iš tiesų vyksta už uždarų durų.

1. Kodėl kyla tėvystės stresas ir kokie veiksniai jį lemia?

   Tėvų stresas kyla iš pačios BŪTI TĖVAIS:

   1. Tėvai jaučia spaudimą svarbūs pokyčiai savimi, kasdienybe ir santykiais. Prie viso to prisideda nauji rūpesčiai, atsirandantys auginant vaikus. Šis mažas žmogutis visiškai priklauso nuo suaugusiojo, o kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau vidinės įtampos jaučia tėvai. Būti tėvais – tai ne darbas nuo devynių iki penkių; tai pareiga visą parą. Nėra galimybės „išeiti iš darbo“ ar pasiimti atostogų nuo tėvystės. Tai reikalauja mūsų dėmesio 24/7. Kaip norėtųsi kartais atsikvėpti, bent trumpam prisiminti save ir savo poreikius. Įsivaizduokite akimirką ramybės, kai niekas netampo, nešaukia ar neverkia. Svajokite apie šiltą, o ne vos šiltą kavos puodelį, ramiai žiūrint mėgstamą serialą. Pagalvokite apie pokalbį su partneriu be pertraukų, kai tuo pačiu tenka guosti vaiką. Tokios situacijos savaime yra iššūkis, nesvarbu, ar vaikas ramus, ar neramus.

   Vaiko miego įpročiai labai svarbūs. Ar jūsų mažylis ramiai miega, ar galimas neurologinis sutrikimas trukdo jo poilsiui ir atima jūsų miegą? Nuolatinis miego trūkumas išbalansuoja – tampame nekantrūs, greitai supykstame, išliejame neigiamas emocijas ant vaikų. Šis ratas dažnai sukelia kaltės jausmą, savigraužą ir pažadus kitą kartą elgtis geriau, bet viskas kartojasi. Daugelis mūsų atpažįsta šią situaciją, nes miego trūkumas tikrai išvargina.

   Dėl nuolatinio tėvystės tempo tėvai gali jausti perdegimą. Stresas ypač sustiprėja, kai rūpinamasi visai mažu vaiku – kyla daugybė klausimų, kaip būti geresniais tėvais, ypač jei tai pirmasis vaikas. Juk visi širdyje norime būti geri tėvai, tiesa?

   Stresas gali užklupti ir tada, kai namuose auga du ar daugiau panašaus amžiaus mažylių, reikalaujančių ypatingo tėvų dėmesio ir rūpesčio. Jis pasireiškia, kai vaikas suserga arba susiduria su sunkumais darželyje ar mokykloje. Tokios situacijos tikrai svarbios ir reikalauja daug jėgų. Ir nepamirškime ypatingų atvejų, pavyzdžiui, vaikų su negalia – jiems natūraliai reikia dar daugiau tėvų rūpesčio ir pastangų.

   

2. 1. Kitas streso šaltinis yra aukšti reikalavimai, kuriuos keliame sau. Ypač jei esate linkę į perfekcionizmą ir sunkiai jaučiatės patenkinti tuo, ką pasiekėte. Puikiai suprantu šiuos jausmus. Visi norime būti tobuli tėvai, duoti vaikams geriausia ir apsaugoti juos nuo sunkių patirčių, kurias patyrėme patys vaikystėje. Tačiau, kad ir kiek pastangų įdėtume, tobula tėvystė neįmanoma. Visada bus situacijų, kurių negalėsime numatyti, kontroliuoti ar išspręsti. Todėl, užuot siekę nepasiekiamo idealo, noriu jums pasiūlyti vieną svarbią sąvoką tėvystėje: pakankamai gera mama ir pakankamai geras tėtis. Būti pakankamai geru tėvu ar mama yra daugiau nei pakankamai; jums nereikia būti tobuliems!

   Atminkite: kuo aukštesni reikalavimai, tuo daugiau resursų sunaudojate jiems pasiekti. Šiuolaikiniai tėvai supranta, kaip svarbu investuodami į savo vaikus—tai itin svarbi investicija. Skirkite savo laiką, energiją, mintis ir dėmesį. Būti geru tėvu ar mama yra labai svarbi jūsų dalis.

   1. Tėvai dažnai pastebi, kad savo vaikystės prisiminimai ir patirtys, ypač traumuojančios, iškyla į paviršių kai patys tampa tėvais. Dažnai pas mane, kaip psichoterapeutę, kreipiasi tėvai, ieškantys pagalbos dėl emocinių sunkumų, kurie atsiranda tapus tėvais, įskaitant pogimdyvinę depresiją, kuri gali paveikti tiek moteris, tiek vyrus.

   Seniai pamiršti vaikystės prisiminimai gali stipriai paveikti tėvų kasdienį bendravimą su savo vaiku. Pasąmoningai viskas, ką jie patyrė su savo tėvais nuo pat gimimo, staiga iškyla į paviršių. Tai sukuria dvigubą stresą tėvui: reikia susidoroti su nauja situacija ir emocijomis, kurios kyla tapus tėvu, ir kartu tvarkytis su seniai pamirštomis, tikriausiai neišgyventomis ar neišspręstomis emocijomis, kurios iškyla bendraujant su savo vaiku.

   Šios stiprios emocijos gali pasireikšti kaip didelis netoleravimas, pyktis, įniršis, panika, neviltis, bejėgiškumas, beviltiškumas, depresija, tuštuma ir nesugebėjimas susitvarkyti su vaiko verksmu ar išreikšti džiugių emocijų—kartais net isterija. Dažnai šios emocijos rodo, kad jos nėra susijusios tik su dabartine situacija, bet kyla iš praeities patirčių, kurioms reikia skirti dėmesio. Gali būti sunku atskirti, kurios emocijos kyla dėl šiandienos, o kurios dėl praeities, ypač jei anksčiau nebuvo gilinamasi ir analizuojama savo vaikystės patirtis. Nors grįžimas prie praeities gali atrodyti bauginantis, rekomenduoju kiekvienam tėvui pasikalbėti apie savo vaikystės patirtis su specialistu, kad geriau suprastų save ir lengviau susitvarkytų su iššūkiais.

   1. Informacijos perteklius ir gausybė pasirinkimų kuriame patys gyvename. Galbūt esate girdėję tėvų, senelių ar giminaičių pasakojimų apie praeitį, kai namų, vaikų ar net ūkio priežiūra atrodė paprastesnė. Tokios istorijos įdomios, tačiau dažnai neatskleidžia šiuolaikinės tėvystės sudėtingumo, ypač jei pasakotojai neturi patirties su mažais vaikais.

   Anksčiau vaikų auginimas nebuvo taip smulkiai aptariamas ar laikomas prioritetu. Tėvai buvo tarsi mokytojai, daugiausia rūpinosi pagrindiniais dalykais – apranga, maistu, švara. Svarbius sprendimus, tokius kaip gimdymo būdas, žindymas, čiulptukai, nešynės, maitinimo stilius, skiepai, pediatrai, darželio lankymas ir kt., dažniausiai priimdavo vyresnieji arba buvo laikomasi visuomenės normų, pernelyg neklausinėjant.

   Šiandienos tėvai susiduria su visai kitokia situacija. Jie jaučia didelę atsakomybę ir rečiau linkę sprendimus perduoti kitiems. Jiems tenka analizuoti gausybę informacijos, o tai dažnai sukelia stresą ir nerimą. Pasirinkimų atrodo begalė: natūralus gimdymas ar ligoninė, tik žindymas ar mišinukai, konsultuotis su homeopatu ar tradiciniu gydytoju, leisti vaikui pačiam rinktis maistą ar ruošti tyreles, darželis ar auklė, skatinti sportą ar ugdyti meninius gebėjimus?

   Kiekvienas pasirinkimas automatiškai reiškia daugybės kitų galimybių atsisakymą. Šio fakto suvokimas dar labiau didina spaudimą, nes tėvai supranta, kad jų sprendimai stipriai paveiks vaiko ateitį. Atsakomybė milžiniška, o pats procesas gali būti labai varginantis.

   Įvairūs veiksniai šiandienos sudėtingoje vaikų auginimo aplinkoje didina tėvų patiriamą stresą. Labai svarbu atsižvelgti į kiekvienos šeimos unikalius asmeninius ir socialinius aspektus, nes jie stipriai veikia bendrą šeimos gerovę. Nors šiame tinklaraštyje jau aptarėme dažniausius streso šaltinius, svarbu pripažinti, kad šeimos susiduria su labai įvairiais iššūkiais.

   Nors tėvystė reikalauja daug pastangų, nėra gyvenimo patirties, kuri suteiktų daugiau pasitenkinimo nei būti savo biologinių ar globojamų vaikų tėvais. Stebėti ir aktyviai dalyvauti vaiko augime bei vystymesi, matyti, kaip atsiperka įdėtas laikas ir rūpestis – tai suteikia nepakartojamą pilnatvės jausmą. Šis gilus pasitenkinimas tampa varomąja jėga, skatinančia tėvus nuolat stengtis būti geresniais dėl savo vaikų.

   Autorė

   Liva Spurava

   Geštalto terapeutė / Psichologijos centro AUGT įkūrėja