Veiksmų žingsniai naujiems tėvams, padedantys lengviau įveikti santykių krizes.
Laikas pažvelgti giliau į poros santykių dinamiką, kai šeimoje atsiranda kūdikis tampa tampa pagrindiniu žmogumi jų gyvenime. Galbūt jau esate girdėję apie šią temą, bet jei skaitote šį straipsnį, tikriausiai ieškote pagalbos, palaikymo ar jaučiate artėjančius pokyčius. Šis straipsnis skirtas padėti suprasti, kas gali vykti jūsų santykiuose, ir suteikti vertingos pagalbos, kol išgyvenate šį pokyčių laikotarpį.
Puikiai prisimenu save, ir esu girdėjusi panašių istorijų iš draugų, pažįstamų bei klientų – vaiko gimimas stipriai paveikia žmones ir jų santykius. Nors šio įvykio dažnai laukiama su dideliu pasiruošimu, jis neretai atneša tokius pasakymus kaip: „Atrodo, kad mūsų santykiai byra“, „Gal mes ne vienas kitam skirti“, „Iš pradžių viskas buvo puiku, bet dabar viskas sugriuvo“, „Nebepažįstu savo partnerio“, „Nuolat ginčijamės“ ar „Kitas elgiasi kaip vaikas“ ir panašiai. Kyla daug sumaišties ir nesusipratimų, abu partneriai jaučiasi sutrikę ir nežino, kas vyksta. Kad būtų aiškiau, su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria poros – apie tai, ką norėčiau pati buvusi žinojusi anksčiau, kad išvengčiau bereikalingo streso, nerimo ir sumaišties – žingsnis po žingsnio aprašysiu šiuos iššūkius. Būtų naudinga, jei abu perskaitytumėte ir aptartumėte šią informaciją kartu – galbūt rasite bendrų sprendimų arba bent jau susikursite planą, kaip judėti pirmyn. Ieškokite sprendimų nuoširdžiai kalbėdamiesi.
Pastebėjau, kad nuo vaiko gimimo iki maždaug trejų metų amžiaus vienas ar abu partneriai dažnai pagalvoja apie santykių nutraukimą ar skyrybas. Šių jausmų našta – neviltis, nusivylimas, panika, stipri vidinė įtampa, bejėgiškumas, beviltiškumas, nuoskauda, pyktis, pavydas, vienišumas, sumišimas, atstūmimo ir palikimo jausmas, baimė prarasti vienas kitą – gali būti labai sunki. Šie jausmai dažnai slepiasi po pykčio ir nuoskaudos kauke, ypač jei nesate įpratę kalbėtis apie savo emocijas ir jausmus. Šis etapas atrodo ilgas, ir kyla klausimas: „Kas su mumis vyksta? Ar tai kada nors baigsis?“ Puikiai pažįstu šiuos iššūkius – barniai, kaltinimai, nesusikalbėjimas, partnerio dėmesio trūkumas, neišsimiegojimas, stresas dėl naujo tėvų vaidmens, bendras sumišimas – nes su vyru visa tai patyrėme per pirmąją didelę santykių krizę. Stebina, kad daugelis porų nusprendžia skirtis netrukus po vaiko gimimo, net jei vis dar myli vienas kitą...
Krizės yra natūrali gyvenimo dalis. Jos būtinos augimui. Jei nebūtų krizių, nė vienas iš mūsų nenorėtų mobilizuotis ir kažką keisti savo gyvenime. Visi jas patiriame ne kartą, taip pat ir individualiai. Pavyzdžiui, trisdešimtmečio krizė – tai laikas, kai žmogus iš naujo įvertina savo prioritetus ir pasirenka: keisti profesiją, kurti šeimą, daugiau dėmesio skirti sveikam gyvenimo būdui ar keisti gyvenimą kita kryptimi. Kol pokytis dar neįvyko, šį procesą lydi bauginantys jausmai ir nežinomybė. Nes būti situacijoje, kai nebesupranti, kas esi, ko nori, kur eiti – tikrai sunku! Tačiau visa tai būtina, kad galėtų atsirasti kažkas gali gimti kažkas naujo. Gyvenimas keičiasi, todėl Aš kaip asmenybė gali vystytis! Tas pats galioja ir poros bei šeimos santykiams. Kiekviena šeima, kurioje yra bent du partneriai, per bendrą gyvenimą patiria ne vieną krizę. Ir visos jos būtinos, kad atsirastų sąlygos augimui. Kiekviena šeima yra skirtinga, tačiau visi krizes išgyvename panašiai – skiriasi tik jų gylis, trukmė ir gebėjimas jas įveikti. Viskas priklauso nuo abiejų partnerių noro spręsti krizę, prisiimti atsakomybę už savo indėlį į santykius, turimų išteklių, gebėjimo bendrauti ir abiejų sąmoningumo.
Yra tik vienas skirtumas tarp laimingų ir nelaimingų porų: laimingos poros aktyviai sprendžia savo problemas, o nelaimingos – arba neigia jas, arba tikisi, kad viskas išsispręs savaime, tačiau taip niekada nenutinka!
Susidūrus su krize, yra du keliai: užstrigti arba išeiti iš jos tapus išmintingesniems ir labiau patyrusiems. Kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą. Šeima pirmą rimtą krizę patiria gimus kūdikiui. Visa sistema keičiasi – persitvarko įvairios sritys, atsiranda naujų pareigų, tradicijų, vertybių ir atsakomybių. Ši krizė dažnai kartojasi su kiekvienu nauju vaiku, galbūt nebe tokia stipri kaip pirmą kartą. Kad sėkmingai įveiktumėte šią krizę, jums su partneriu reikia atlikti keletą užduotys:
-Jūs ir jūsų partneris turite priimti naujus mamos ir tėčio vaidmenis, kurie ne visada ateina savaime. Priprasti prie šių vaidmenų dažnai reikia laiko ir tai gali būti iššūkis. Labai svarbu, kokios buvo jūsų pačių patirtys su tėvais ankstyvoje vaikystėje. Kuo labiau jūsų tėvai atpažino jūsų poreikius, reagavo į verksmą ir sąmoningai kūrė emocinį ryšį, tuo lengviau jums, kaip naujiems tėvams, priimti savo vaidmenį. Apie tai kalbėjau praėjusio mėnesio temoje. Svarbu paminėti, kad pogimdyvinė depresija gali paveikti tiek moteris, tiek vyrus – tai rodo, kad kartais sunku priimti tėvystės vaidmenį.
-Jūsų atsakomybė – užmegzti ryšį su vaiku (iki 3 metų amžiaus) – apie tai plačiau kalbėsime kitą mėnesį. Tai reiškia gebėjimą pastebėti vaiko poreikius ir reaguoti į jo verksmą. Tokie veiksmai suteikia vaikui saugumo jausmą ir moko pasitikėti pasauliu, nes jų pasaulis sukasi aplink jus abu (ar vieną iš tėvų) – taip kuriamas pamatas visam jų būsimam gyvenimui.
-Kita labai svarbi atsakomybė tenka tėčiui. Ne visi tai supranta ir ne visi yra pasiruošę šiam vaidmeniui, tačiau jis yra itin reikšmingas: teikti emocinę ir fizinę paramą partnerei iki tol, kol vaikui sueis maždaug metai ar pusantrų, ir būti emociniu ramstiu naujai mamai visos dienos metu, kai ji patiria įtampą ar stiprias emocijas. Tai būtina, kad mama galėtų kuo ramiau ir sėkmingiau praleisti šį artimą laiką su kūdikiu, užmegzti saugų ryšį. Žinoma, visa tai reikalauja vyro emocinio brandumo, gebėjimo suprasti ne tik partnerės, bet ir savo jausmus. Ieškoti pagalbos iš išorės taip pat labai naudinga – pavyzdžiui, pasikalbėti su draugais, kurie gali išklausyti ir padėti, arba reguliariai konsultuotis su specialistu, aptariant viską, kas vyksta. Suraskite savyje stiprybės būti svarbiu atramos žmogumi mamai su kūdikiu po gimdymo laikotarpiu.
-Labai svarbi užduotis – atgaivinti sutuoktinių santykius, atsižvelgiant į didelius pokyčius. Daugelis porų šioje vietoje suklysta, manydamos, kad santykiai liko tokie patys, ir vėliau jaučia nusivylimą. Kaip jau minėjau – viskas pasikeitė! Žmona jau nebėra tik žmona ir moteris; staiga ji tampa ir mama (jei tai pirmas vaikas), susiduria su naujomis atsakomybėmis, daugybe nepažįstamų situacijų, galbūt po gimdymo išgyvena depresiją ar sunkiai tvarkosi viena. Tuo pačiu partneris taip pat patiria daug naujų situacijų ir jausmų, kurie gali būti labai sunkūs, kaip jau kalbėjome anksčiau. Jei abu šią situaciją išgyvensite atskirai, nesikreipdami pagalbos vienas į kitą ar į išorę, jei vengsite kalbėtis apie savo patirtis, anksčiau ar vėliau tarp jūsų gali atsirasti didelė praraja. Dažnai poros kreipiasi į mane, kai jų viduje susikaupę daug emocijų ir nuoskaudų vienas kitam, net nesuprasdami, kad išgyvena santykių krizę ir jiems labai trūksta tiek vienatvės, tiek emocinio artumo. Šiuo laikotarpiu intymumas dažnai nukenčia arba jo išvis nebūna.
Kalbant apie krizę, jos iššūkius ir užduotis, labai svarbu suprasti, kad pagrindinis sėkmingo kelio įrankis yra BENDRAVIMAS! Taip – kalbėjimasis! Konstruktyvus, pagarbiai vykstantis pokalbis yra raktas. Jis padeda padeda spręsti ne tik krizes, bet ir bet kokius sunkumus, kurie gali kilti tarp poros. Gebėjimas bendrauti leidžia geriau suprasti vienas kitą, susipažinti su naujais tėvų vaidmenimis, suartina, padeda spręsti nesutarimus, susitarti ir tiesiogine prasme išgelbėja poras nuo skyrybų. Krizės metu reikia daug ir ilgai kalbėtis – išsakyti viską, kas širdyje, galvoje, viską, ką išgyvenate. Dalinkitės, klauskite, klausykitės, atsakykite, priimkite ir venkite kritikos. Kalbėkitės tol, kol abu suprasite, kaip judėti toliau. Dažnai tai reiškia ilgas naktis, daug ašarų, skausmo ir liūdesio dėl seno gyvenimo, kuris niekada nebegrįš. Suprantu, kad daugeliui tėvų gali būti nedrąsu tai pripažinti, bet jie ilgisi laiko, kai buvo tik dviese be daugybės pareigų. Nors vaiko gimimas yra didžiulė laimė, kiekvieną tėvą užplūstančios emocijos gali būti labai sunkios. Tačiau visa tai – suprantama! Natūralu ilgėtis ankstesnio gyvenimo, patirti nemalonių jausmų, jaustis nepasiruošus naujam vaidmeniui, klysti ir ne viską žinoti.
Mieli tėveliai, niekas nesakė, kad šeimos gyvenimas yra lengvas. Tačiau tokio pasitenkinimo ir stipraus priklausymo jausmo niekur kitur nepatirsite. Atminkite, laimingi santuokiniai santykiai yra laimingos šeimos pagrindas – laimingi jums ir jūsų vaikams.
Autorė
Liva Spurava
Geštalto terapeutė / Psichologijos centro AUGT įkūrėja
