Veiksmai naujiems tėvams, kaip palengvinti santykių krizes.
Laikas giliau pažvelgti į poros dinamiką, kai kūdikis tampa pagrindine jų gyvenimo figūra. Galbūt su informacija šia tema jau esate susidūrę anksčiau, tačiau jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, kad ieškote pagalbos, paramos arba jaučiate artėjančius pokyčius. Šiuo straipsniu siekiama pateikti įžvalgų apie tai, kas gali vykti jūsų santykiuose, ir pasiūlyti vertingos paramos, kai keliausite šiuo permainingu laikotarpiu.
Aš pats puikiai prisimenu, o ir iš draugų, pažįstamų ir klientų esu girdėjęs panašių istorijų, kokią didelę įtaką vaiko gimimas daro žmonėms ir jų santykiams. Nors šio įvykio pora dažnai nekantriai laukia ir jam kruopščiai ruošiasi, neretai pasigirsta tokie teiginiai: "Atrodo, kad mūsų santykiai žlunga", "Galbūt mes nesame skirti vienas kitam", "Iš pradžių mums buvo puiku, bet viskas nuėjo perniek", "Aš nebepažįstu savo partnerio", "Mes nuolat ginčijamės" arba "Kitas elgiasi kaip vaikas" ir kt. Sumaišties ir nesusipratimų apstu, todėl abu partneriai lieka suglumę ir sprendžia klausimą, kas vyksta. Norėdamas nušviesti iššūkius, su kuriais dažniausiai susiduria poros - tai, ką norėčiau žinoti anksčiau, kad išvengčiau nereikalingo streso, nerimo ir sumaišties, - aprašysiu šiuos sunkumus žingsnis po žingsnio. Būtų naudinga, jei abu kartu perskaitytumėte ir aptartumėte šią informaciją, galbūt priimdami bendrus sprendimus ar bent jau planą, kaip judėti į priekį. Sprendimų ieškokite per apgalvotą pokalbį.
Pastebėjau, kad nuo pat vaiko gimimo iki maždaug trejų metų vienas arba abu partneriai dažnai galvoja apie santykių nutraukimą arba skyrybas. Šių emocijų svorį - neviltį, nusivylimą, paniką, didžiulę vidinę įtampą, bejėgiškumą, bejėgiškumą, apmaudą, pyktį, pavydą, vienatvę, sumaištį, atstūmimo ir apleidimo jausmą, baimę prarasti vienas kitą - gali būti sunku ištverti. Šie jausmai gali būti paslėpti po pykčio ir apmaudo luobu, ypač jei nesate įpratę aptarinėti šių emocijų ir jausmų vienas su kitu. Šis etapas atrodo užsitęsęs ir verčia susimąstyti: "Kas su mumis darosi? Ar tai kada nors baigsis?" Man gerai pažįstami iššūkiai - ginčai, kaltinimai, nesusipratimai, tariamas partnerio dėmesio trūkumas, nepakankamas miegas, stresas dėl naujo tėvų vaidmens ir bendra sumaištis - nes mes su vyru tai išgyvenome per pirmąją didelę santykių krizę. Keista, kad daugelis porų netrukus po vaiko gimimo nusprendžia skirtis, net jei vis dar myli vienas kitą...
Krizės yra normali gyvenimo dalis. Jos būtinos augimui. Jei nebūtų krizių, nė vienas iš mūsų nenorėtų mobilizuotis ir ką nors keisti gyvenime. Kiekvienas jų patiriame po keletą kartų, taip pat ir individualiai. Pavyzdžiui, trisdešimtmečio krizė - tai laikas, kai žmogus iš naujo įvertina savo prioritetus ir nusprendžia arba keisti profesiją, arba kurti šeimą, arba sutelkti dėmesį į sveiką gyvenimo būdą, arba kaip nors kitaip keisti savo gyvenimą. Kol pokyčiai neįvyko, šį procesą lydi gąsdinantys jausmai ir netikrumas. Nes atsidurti situacijoje, kai nebesupranti, kas esi; ko nori; kur eiti - sunku! Tačiau visa tai būtina, kad kažkas gimtų kažkas naujo. Gyvenimas keičiasi, todėl aš kaip žmogus galėčiau vystytis! Tas pats pasakytina apie poros ir šeimos santykius. Kiekviena šeima, kurią sudaro bent du partneriai, per savo bendrą gyvenimą patiria keletą krizių. Ir visos jos yra būtinos, kad būtų sudarytos sąlygos tobulėti. Kiekviena šeima yra skirtinga, tačiau visi mes dažniausiai patiriame tas pačias krizes - skiriasi tik jų gylis ir trukmė, taip pat gebėjimas jas įveikti. Viskas priklauso nuo abiejų partnerių noro spręsti krizę, prisiimti atsakomybę už savo indėlį į santykius, turimų išteklių, gebėjimo bendrauti ir abiejų sąmoningumo.
Laimingos ir nelaimingos poros skiriasi tik vienu dalyku: laimingos poros aktyviai sprendžia savo problemas, o nelaimingos arba neigia problemas, arba tikisi, kad jos pačios išsispręs, bet taip niekada nebūna!
Susidūrę su krize galite rinktis iš dviejų variantų: arba įstrigti, arba išeiti iš jos protingesni ir labiau patyrę. Kiekvienas iš mūsų gali rinktis. Šeima susiduria su pirmąja didele krize, kai gimsta kūdikis. Keičiasi visi sistemos aspektai; restruktūrizacija vyksta įvairiose srityse, atsiranda naujos pareigos, tradicijos, vertybės ir atsakomybė. Ši krizė paprastai kartojasi su kiekvienu vėlesniu vaiku, galbūt ne tokia sunkia forma kaip pirmąjį kartą. Norėdami veiksmingai įveikti krizę, jūs ir jūsų partneris turite atlikti keletą veiksmų užduotis:
-Abu su partneriu turite priimti naujus motinos ir tėvo vaidmenis, kurie ne visada gali būti natūralūs. Prisitaikymas prie šių vaidmenų dažnai užtrunka ir gali būti sudėtingas. Jūsų pačių patirtis su tėvais kūdikystėje vaidina svarbų vaidmenį. Kuo labiau tėvai pripažino jūsų poreikius, reagavo į verksmą ir sąmoningai užmezgė emocinį ryšį, tuo lengviau jums, kaip naujam tėvui, gali būti priimti savo vaidmenį. Apie tai kalbėjau praėjusio mėnesio temoje. Verta paminėti, kad pogimdyminė depresija gali kamuoti tiek moteris, tiek vyrus, o tai rodo iššūkius priimant tėvų vaidmenį.
-Jūsų pareiga yra sukurti prieraišumą prie vaiko (iki 3 metų amžiaus) - šią temą panagrinėsime kitą mėnesį. Tai apima gebėjimą suvokti vaiko poreikius ir reaguoti į jo šauksmus. Šie veiksmai sukuria vaikui saugumo jausmą ir moko jį pasitikėti pasauliu, nes jo pasaulis sukasi aplink jus abu (arba vieną iš tėvų) - taip padedami pamatai visam tolesniam jo gyvenimui.
-Kita svarbi atsakomybė tenka tėvui. Ne visi tai supranta ir ne visi yra pasirengę atlikti tokį vaidmenį, tačiau jis yra labai svarbus: teikti emocinę ir fizinę paramą partnerei, kol vaikui sueis maždaug vieneri ar pusantrų metų, ir būti emociniu inkaru naujos mamos įtampai ir emocijoms visą dieną. Tai labai svarbu, kad ji galėtų kuo ramiau ir sėkmingiau praleisti šį intymų laiką su kūdikiu ir užmegzti saugų prieraišumą. Be abejo, visa tai reikalauja vyro emocinės brandos, gebėjimo orientuotis ne tik partnerės, bet ir savo emocijose. Taip pat vertinga ieškoti paramos iš išorės, pavyzdžiui, iš draugų, kurie gali išklausyti ir pasiūlyti pagalbą, arba reguliariai konsultuotis su pagalbos specialistu ir aptarti viską, kas vyksta. Raskite jėgų būti gyvybiškai svarbia paramos figūra motinai su kūdikiu pogimdyminiu laikotarpiu.
Svarbiausia užduotis - atgaivinti sutuoktinių santykius, atsižvelgiant į esminius pokyčius. Daugelis porų šiuo aspektu patiria nesėkmę, manydamos, kad santykiai išliko nepakitę, o vėliau laikui bėgant jaučiasi nusivylusios. Kaip jau minėjau - viskas pasikeitė! Žmona nebėra vien tik žmona ir moteris; staiga ji tapo ir motina (jei tai pirmasis vaikas), susiduria su naujomis pareigomis, daugybe nepažįstamų situacijų ir galbūt patiria pogimdyminę depresiją arba stengiasi susitvarkyti pati. Tuo pat metu partneris susiduria su įvairiomis naujomis situacijomis ir emocijomis, kurios, kaip aptarta anksčiau, gali būti pribloškiančios. Jei abu šią situaciją išgyvensite izoliuotai, neieškodami vienas kito ir išorinių šaltinių paramos, jei vengsite aptarti savo išgyvenimus, anksčiau ar vėliau tarp jūsų gali atsirasti didelė praraja. Poros dažnai ateina pas mane su perpildytu emocijų ir nuoskaudų rezervuaru vienas kitam, nesuvokdamos, kad išgyvena santykių krizę ir kad jiems iš tiesų trūksta ir vienatvės, ir emocinio artumo. Intymumas šiuo laikotarpiu yra arba pažeistas, arba niekada iš tikrųjų neegzistavo.
Aptariant krizę ir su ja susijusius iššūkius bei užduotis, labai svarbu pripažinti, kad pagrindinė sėkmingos navigacijos priemonė yra KOMUNIKACIJA! Taip - kalbėjimas! Svarbiausia - konstruktyvus, neįžeidžiantis pokalbis. Tai padeda išspręsti ne tik krizines situacijas, bet ir bet kokius sunkumus, kurie gali kilti tarp poros. Gebėjimas bendrauti padeda geriau suprasti vienas kitą, susipažinti su naujais tėvų vaidmenimis, suartina, padeda spręsti nesutarimus, pasiekti susitarimus ir tiesiogine prasme gelbsti poras nuo skyrybų. Krizė reikalauja plataus ir ilgo bendravimo - išsakyti viską, kas yra jūsų širdyje, mintyse, ir viską, ką patyrėte. Dalinkitės, klausinėkite, klauskite, išklausykite, atsakykite, priimkite ir susilaikykite nuo kritikos. Įsitraukite į dialogą tol, kol abu suprasite, kaip judėti į priekį. Neretai tenka praleisti ilgas naktis, išlieti daug ašarų, patirti skausmą ir gedėti senojo gyvenimo, kuris niekada nebegrįš. Suprantu, kad daugeliui tėvų gali būti nedrąsu tai išsakyti, tačiau jie ilgisi laiko, kai buvo vieni ir neturėjo daugybės pareigų. Nors vaiko gimimas yra brangus, emocijos, paveikiančios kiekvieną iš tėvų, gali būti bauginančios. Tačiau visa tai suprantama! Natūralu trokšti praėjusio gyvenimo, patirti nemalonių emocijų, jaustis nepasiruošusiam naujam vaidmeniui, daryti klaidų ir ne viską žinoti.
Mieli tėvai, niekas nesakė, kad šeimyninis gyvenimas yra lengvas. Tačiau tokio pasitenkinimo ir stipraus priklausymo jausmo neįmanoma patirti niekur kitur. Atminkite, kad laimingi santuokiniai santykiai yra laimingos šeimos santykių pagrindas - laimingi jūs ir jūsų vaikai.
Autorius
Liva Spurava
Geštalto terapeutas / Psichologijos centro AUGT įkūrėjas
