Atviros tėvystės istorijos

PALAU, DAUGUMA MŪSŲ TURI DAUGIAU NEI VIENĄ VAIKĄ.
Yra tas brangus, greitai prabėgantis laikas su naujagimiu, o vos spėji apsidairyti – jau vėl laukiesi. Ir štai, tavo vyriausias vaikas jau tapo mažyliu ar net didesniu. Tada prasideda naujas žaidimas. Vėl užklumpa rytinis pykinimas, nuotaikų svyravimai ir visi kiti „džiaugsmai“. Bet šįkart viskas kitaip – dabar esi atsakinga ne tik už save, bet ir už kasdienius savo mažųjų norus ir poreikius. Ir būkime atviri, kartais tai tikrai sunku. Tuos mėnesius ir dievinau, ir nekenčiau – kartais net tuo pačiu metu.

Kiekvienas, turintis mažų vaikų, greitai supranta, kad tavo puodelis jau nebe tavo. Lygiai taip pat ir tas pusiau suvalgytas skanėstas, kurį buvai pasilikusi vėlesniam laikui. Net ėjimas į tualetą tampa įvykiu – šalia sėdi mažylis ir stebi kiekvieną tavo judesį, tarsi tai būtų pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Na, iš tiesų tai šiek tiek smagu, ir jautiesi mylima. Bet keturių iš penkių savo nėštumų metu gyvenau būtent taip, ir šios aplinkybės tik stiprėjo – iš dalies todėl, kad nusprendžiau vaikus auginti namuose, o ne leisti į darželį. Didžiausias mano iššūkis buvo viską suderinti ir neprarasti savęs bei savo emocinės sveikatos tarp visų vaikų norų ir poreikių, namų ruošos ir kasdienių darbų – o jų, kaip žinome, tikrai daug.
Ir būkime atviri – mums visiems kartais reikia pertraukos. Tai ne tik noras, tai būtinybė.

IR AŠ PRALAIMĖJAU…

Jaučiausi įstrigusi nesibaigiančiame atsakomybių rate. Kai prasidėjo mokymas namuose ir popamokinė veikla, mano dienotvarkė tapo dar labiau užimta. Atsigręžusi atgal, beveik esu tikra, kad perdegiau ne vieną kartą. Buvo laikotarpių, kai buvau labai irzli, ir nesididžiavau tuo, kaip elgiausi su šeima. Ir tai buvo ne tik mano problema. Net mano vyras, kuris visada buvo labai palaikantis, kartais nuvildavo mane ir vaikus taip, kaip pats niekada nenorėjo. Mes paprasčiausiai nesupratome, kad mūsų „puodeliai“ jau perpildyti. Neturėjome nė menkiausio supratimo, kad ignoruodami pirmuosius įspėjamuosius ženklus, sulauksime rimtesnių. Net neįsivaizdavome, kaip paprasti dalykai – dušas, pasivaikščiojimas, pokalbis su draugu ar net trumpa pertraukėlė vienumoje, jei tik padaromi laiku, gali visiškai atstatyti jėgas. Tad reguliariai skirdami laiko mažiems, nuosekliems poilsio momentams, galime išvengti visiško išsekimo.
Bet juk buvau per daug perfekcionistė, prisimeni? Tad būdavo akimirkų, kai vienas iš mūsų turėjo būti stiprus, kol kitas palūždavo. O toks santykių modelis? Nei malonus, nei ilgalaikis.

O ŠTAI KĄ LAIMĖJOME VIETOJE TO.
Pradėjome ieškoti pagalbos. Išbandėme įvairius dalykus, ir svarbiausia pamoka, kurią išmokome, buvo ši: tikroji stiprybė slypi gebėjime paprašyti pagalbos. Tiesiog taip paprastai. Be gėdos. Tiesiog pripažįstant, kad kartais negali visko padaryti pats – tai keičia žaidimo taisykles.

Labai myliu savo šeimą iki mėnulio ir atgal. Skiriu jiems tiek laiko, dėmesio ir energijos, kiek noriu ir kiek jaučiu, kad reikia. Bet nuoširdžiai netikiu, kad visiškai save išsekindama dėl kitų padarysiu ką nors laimingesniu – net ir save. Priešingai: kuo labiau išsekusi esu, tuo blogiau jaučiuosi, o mano vaikai tampa dar jautresni. Nes šiame etape jų gerovė priklauso nuo manęs.
Kaip sako garsus posakis: Pirmiausia užsidėk deguonies kaukę sau, tik tada padėk kitiems.

Ir būtent tai jau kurį laiką ir darau. Nuolat pasitikrinu, kaip jaučiuosi, ir jei pajuntu, kad kažkas ne taip, reaguoju greitai. Jaučiu, kad tai mano atsakomybė – ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos bei aplinkinių. Jei leisčiau sau nugrimzti ar kurti dramą, visi kiti pajustų mano išsekimą. O tai nėra teisinga niekam. Kitas mano sąraše – vyras. Nes būkim atviri – vyrai mėgsta planuoti, statyti, taisyti ir siekti tikslų. Tačiau jie nemėgsta atsigręžti į save ir pripažinti, kad jiems reikia pertraukos. Bet jiems jos reikia lygiai taip pat, kaip ir mums.

KELETAS MAŽŲ PATARIMŲ IŠ MANĘS – JEI TINKA, TIKIUOSI, KAD PADĖS:

• Jei nuolat jauti energijos trūkumą, pradedi nemėgti savo gyvenimo, o šis jausmas nepraeina savaitėmis, pagalvok apie pagalbos paiešką. Tai gali reikšti mineralų trūkumą, emocinį išsekimą arba abu dalykus kartu. Bet kuriuo atveju, nepalik to be dėmesio – ypač kai namuose turi mažų vaikų – savo įkvėpimo gyventi.
• Jei išgyveni intensyvų gyvenimo etapą, pasitikrink savo jausmus ne tik jo metu, bet ir po to. Kitaip gali praleisti svarbius signalus.

Su meile,
Tavo draugė susirašinėjimui, Agnese