Nefiltruotos tėvystės istorijos

Palaukite, daugelis iš mūsų turi daugiau nei vieną vaiką.
Praeina tas brangus, trumpalaikis laikas su naujagimiu, ir, nespėjus nė apsidairyti, vėl esate nėščia. Ir lygiai taip pat jūsų vyriausias kūdikis jau yra mažylis ar net vyresnis. Štai tada prasideda naujas žaidimas. Vėl įsijungia rytinio pykinimo, nuotaikų kaitos ir visų kitų "dovanų" kalneliai. Tačiau šį kartą smogia kitaip - dabar esate atsakinga ne tik už tai, kad išlaikytumėte save, bet ir už tai, kad kasdien suvaldytumėte milijonus savo mažosios miniatiūrėlės norų ir poreikių. Ir būkime atviri, tai gali būti sunku. Aš dievinau ir nekenčiau tų mėnesių, kartais vienu metu.

Kiekvienas, turintis mažų vaikų, greitai supranta, kad jūsų puodelis nebėra jūsų. Taip pat ir tas pusiau suvalgytas skanėstas, kurį pasilikote vėlesniam laikui. Net nuėjimas į tualetą tampa įvykiu - šalia sėdi mažytis žmogutis ir stebi kiekvieną jūsų judesį, tarsi tai būtų pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Na, tai išties smagu ir jautiesi mylimas. Tačiau keturis iš penkių nėštumų gyvenau tokioje realybėje, o šios aplinkybės tik didėjo - iš dalies dėl to, kad pasirinkau laikyti vaikus namuose, užuot išleidusi juos į darželį. Taigi didžiausias iššūkis man buvo suderinti visa tai, neprarandant savęs ir savo psichinės gerovės tarp visų savo vaikų ir jų norų bei poreikių, namų ūkio ir kasdienių darbų - o jų, kaip visi žinome, yra daug.
Ir būkime atviri - mums visiems kartais reikia pertraukos. Tai ne tik noras, bet ir būtinybė.

IR AŠ PRALAIMĖJAU...

Pasijutau įstrigęs nesibaigiančioje pareigų kilpoje. O kai prasidėjo namų mokymas ir popamokinė veikla, mano dienotvarkė tapo dar labiau įtempta. Žvelgdama atgal, esu beveik tikra, kad ne kartą perdegiau. Buvo laikotarpių, kai buvau pernelyg irzli ir nesididžiavau tuo, kaip elgiausi su savo šeima. Ir tai buvo ne tik man. Netgi mano vyras, kuris visada buvo neįtikėtinai palaikantis, kartais nuvildavo mane ir vaikus taip, kaip niekada nenorėjo. Tiesiog nesuvokėme, kad mūsų taurės jau buvo perpildytos. Neturėjome supratimo, kad ankstyvųjų įspėjamųjų ženklų ignoravimas gali sukelti sunkius. Nežinojome, kad toks paprastas dalykas kaip dušas, pasivaikščiojimas, pokalbis su draugu ar net trumpa savarankiška pertrauka, jei būtų padaryta pakankamai greitai, galėtų mus visiškai atstatyti. Taigi, dėdami reguliarias, nedideles, nuoseklias pastangas, kad atgautume jėgas, neprivalome atsidurti dugne.
Bet aš buvau per didelis perfekcionistas, pamenate? Taigi, būdavo akimirkų, kai vienam iš mūsų tekdavo būti stipriam, o kitas žlugdavo. Ir tokia dinamika? Ji nei maloni, nei tvari.

BET ŠTAI KĄ LAIMĖJOME.
Pradėjome ieškoti pagalbos. Išbandėme įvairius dalykus, o vertingiausia pamoka, kurią išmokome, buvo ši: tikroji stiprybė slypi gebėjime prašyti pagalbos. Tiesiog taip paprasta. Be gėdos. Vien tik pripažinimas, kad bent kartą negalite visko susitvarkyti patys, keičia žaidimo taisykles.

Tikrai myliu savo šeimą iki mėnulio ir atgal. Skiriu jiems laiko, dėmesio ir energijos tiek, kiek noriu ir kiek, mano manymu, reikia. Tačiau nuoširdžiai netikiu, kad visiškai save ištuštindama dėl kitų padarysiu ką nors, įskaitant ir save, laimingesnius. Atvirkščiai: kuo labiau išsekusi esu, tuo blogiau jaučiuosi ir tuo budresni tampa mano vaikai. Nes šiuo etapu jų gerovė priklauso nuo manęs.
Tai kaip tas garsus posakis: Prieš bandydamas padėti kitiems, pirmiausia užsidėk deguonies kaukę sau pačiam.

Būtent tai jau kurį laiką ir darau. Reguliariai pasitikrinu save ir, jei pajuntu, kad kažkas negerai, greitai imuosi veiksmų. Iš tikrųjų jaučiu, kad tai yra mano atsakomybė - ne tik už save, bet ir už savo šeimą bei aplinkinius. Jei leisiu sau suktis spirale ar kurti dramą, mano išsekimas paveiks visus kitus. O tai nėra sąžininga niekam. Kitas mano kontroliniame sąraše yra mano vyras. Nes būkime atviri - vyrai mėgsta planuoti, statyti, taisyti ir įgyvendinti dalykus. Ko jie nemėgsta, tai atsigręžti į save ir pripažinti, kad jiems reikia pertraukos. Bet jiems jos reikia taip pat, kaip ir mums.

KELETAS NEDIDELIŲ MANO PATARIMŲ - JEI JIE TINKA, TIKIUOSI, KAD PADĖS:

• Jei jaučiatės nuolat be energijos, pradedate nemėgti savo gyvenimo ir šis jausmas neatslūgsta ištisas savaites, apsvarstykite galimybę kreiptis pagalbos. Tai gali reikšti mineralinių medžiagų trūkumą, emocinį išsekimą arba ir viena, ir kita. Bet kuriuo atveju nepalikite to be priežiūros - ypač kai namuose aplink jus yra mažų vaikų - jūsų gyvenimo įkvėpėjų.
• Jei išgyvenate intensyvų gyvenimo etapą, pasitikrinkite savo jausmus ne tik jo metu, bet ir po jo. Priešingu atveju galite praleisti svarbius signalus.

Meilė,
Tavo rašymo draugė Agnesė