Rūpinimasis savimi – kodėl tai svarbu?
Nors rūpinimasis tėvų vidine savijauta yra itin svarbus, daugelis tėvų vis dar sunkiai supranta, kodėl tai būtina. Net jei pati sąvoka aiški, ją įgyvendinti kasdienybėje dažnai būna sudėtinga. Dažnai manoma, kad visi kiti darbai ir pareigos yra svarbesni, todėl rūpinimasis savimi atrodo kaip kažkas išskirtinio ar net nepasiekiamo. Kai nervų sistema išsekusi, o poilsio trūksta, tai paveikia ne tik kasdienį gyvenimą, bet ir santykius su vaikais bei gebėjimą susidoroti su įvairiomis situacijomis, ne tik tėvystėje.
Deja, savo psichoterapijos praktikoje dažnai pastebiu, kad vyresnės kartos vis dar klaidingai mano, jog rūpinimasis savimi yra prabanga arba gėdos vertas dalykas. Daugeliui vis dar atrodo, kad tėvystė savaime reiškia nuolatines aukas. Tačiau, nepaisant šio klaidingo įsitikinimo, rūpinimasis savimi yra svarbi kiekvieno suaugusiojo atsakomybė. Keisti požiūrį ir suvokti, kad tai – būtina šiuolaikinio gyvenimo dalis, gali užtrukti. Iš savo patirties žinau, kad „praktika daro meistrą“ – norint kasdien įtraukti įpročius, kurie prisideda prie geros savijautos, reikia nuolat įveikti vidinį pasipriešinimą, kaltės ar gėdos jausmą.
Kas iš tiesų yra rūpinimasis savimi ir kaip jis pasireiškia? Tikras rūpinimasis savimi apima kur kas daugiau nei tik mūsų fizinius poreikius; tai taip pat apima mūsų emocinei gerovei.
Mūsų fiziologiniai poreikiai yra esminiai žmogaus išlikimui ir nepriklauso nuo kultūrinių ar socialinių skirtumų. Šie poreikiai sudaro universalią bazę, kuri galioja visiems.
Tuo tarpu emociniai poreikiai yra labai svarbūs mūsų emocinei gerovei, santykiams ir bendrai gyvenimo kokybei. Skirtingai nei fiziologiniai poreikiai, emociniai poreikiai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi, jie keičiasi priklausomai nuo gyvenimo etapo, patirties ir kultūros. Atpažinti ir patenkinti šiuos emocinius poreikius yra būtina, norint kurti sveikus santykius tiek su savimi, tiek su kitais.
Pakankamas miegas, maistingas maistas, grynas oras, laikas gamtoje, fizinis aktyvumas, akimirkos su artimaisiais, mėgstami užsiėmimai, švelnus prisilietimas, galimybė išreikšti save ir bendruomeniškumo jausmas – visa tai stiprina, ramina, atpalaiduoja ir suteikia pasitenkinimo; kartu tai sudaro rūpinimąsi savimi. Kai šių dalykų nuolat trūksta, žmogus ima jaustis išsekęs, tampa sunku tinkamai funkcionuoti. Ilgalaikis tuštumos jausmas mažina gebėjimą atpažinti ir patenkinti savo poreikius. Tai susiję su prefrontaline smegenų žieve ir jos sutrikusia veikla, kai žmogus pavargęs. Sprendimų priėmimo ir veikimo gebėjimai silpnėja. Tai aiškiai parodo, kokios fiziologinės pasekmės kyla, kai savęs priežiūrai neskiriama pakankamai laiko ar dėmesio. Tokioje būsenoje net paprasti kasdieniai sprendimai tampa neįmanomi, o atpažinti savo poreikius – labai sunku. Puikiai prisimenu akimirkas, kai laikiau mažylį ant rankų, buvau labai neišsimiegojusi ir alkana, sunkiai išlaikiau daiktus rankose ir jaučiau, kaip blėsta kantrybė. Nesvarbu, kiek puikių tėvystės knygų būsite perskaitę, tokiais momentais jos mažai padeda, nes problema slypi ne žinių trūkume, o tame, kad išsekus sunku pritaikyti tai, ką žinai.
Patenkinti pagrindinius fiziologinius poreikius yra mūsų geros savijautos ir gebėjimo susidoroti su stresu pagrindas. Tėvams labai svarbu suprasti, kad jų pačių gerovė yra tokia pat svarbi kaip ir vaiko. Paklauskite savęs: „Kaip reaguoju, kai mano vaikas pavargęs?“ Atsakymas į šį klausimą gali padėti pasirūpinti ir savimi, kai jaučiatės išsekę – galbūt tai šiltas dušas, poilsis, švelnus apkabinimas, skanus maistas ar šilti, palaikantys žodžiai sau…
Tiek suaugusieji, tiek vaikai turi pagrindinius poreikius. Įdomu tai, kad daugeliui lengviau pasirūpinti vaiko pagrindiniais poreikiais nei savo. Kodėl taip yra? Deja, ne visi vaikystėje gavo pakankamai rūpesčio, o teigiami tėvų pavyzdžiai nebuvo savaime suprantami. Vaikystės patirtys ir pavyzdžiai tampa norma, kurią žmonės atsineša į suaugusiųjų gyvenimą, kartais ją priimdami nekritiškai ir pasirinkdami kentėti be reikalo. Nors gali atrodyti, kad rūpinimasis savimi yra savanaudiška, o tėvai gali jausti kaltę norėdami pabūti vieni ar užsiimti malonia veikla, svarbu prisiminti, kad tikrasis savanaudiškumas – tai nesirūpinti savimi. Kai žmogus nepasirūpina savimi, sąmoningai ar nesąmoningai ima to tikėtis iš kitų, nors tai nėra jų atsakomybė. Ilgai nepatenkinti poreikiai gali sukelti dirglumą, nepasitenkinimą, nekantrumą, o kartais ir rimtesnes problemas – panikos atakas, apatiją, perdegimą ar depresiją. Tokiose situacijose dažnai kaltinama aplinka, ir, manau, beveik kiekvienas tėvas ar mama su tuo susiduria, jei iki vaiko gimimo nebuvo skyrę dėmesio rūpinimuisi savimi.
Fiziologinius poreikius dažnai suprantame lengviau nei emocinius. Todėl labai svarbu tiesiogiai aptarti, kas yra emociniai poreikiai ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Svarbu pabrėžti, kad rūpinimasis savimi – tai ne tik išoriniai dalykai, tokie kaip šilta vonia, skani arbata, gera knyga ar nauja suknelė. Tai kur kas giliau, nei dažnai rodo socialiniai tinklai ar televizijos reklamos. Emocinis rūpinimasis savimi prasideda nuo gebėjimo atpažinti, ko šiuo metu reikia. Kaip galima geriau apsaugoti save kasdienybėje (nubrėžti ribas)? Kokie būdai gali palengvinti tėvystės ar motinystės kelią? Kartais rūpinimasis savimi reiškia drąsą pasakyti „ne“ net ir geranoriškiems, bet nepageidaujamiems patarimams apie vaikų auginimą. Tai gali būti ir paprastas poreikis trumpam pabūti vienai ar vienam – 10–30 minučių – paprašant partnerio ar artimo žmogaus prižiūrėti kūdikį. Svarbu suprasti, kad laikas sau nėra savanaudiškas, o būtinas kiekvienam tėvui ar mamai. Tai gali būti ir atviras jausmų išsakymas ar pagalbos kreipimasis į specialistus, jei jaučiatės pervargę. Rūpinimasis savimi apima ir pagalbos prašymą kasdieniuose darbuose, kad galėtumėte pailsėti ar nusnūsti kartu su vaiku popietę. Iš esmės, rūpinimasis savimi – tai dėmesys savo emocinei būsenai, esamų poreikių atpažinimas ir supratimas, kad fiziologinių poreikių nepaisymas gali apsunkinti emocinių poreikių suvokimą. Dažnai rekomenduojama pradėti nuo paprastų kasdienių rutinų.
Žinoma, kai namuose naujagimis, laiko ir galimybių pasirūpinti savimi būna mažai, ypač pirmaisiais metais. Tačiau kartais prisimindami savo poreikius – ar tai būtų trumpa pertraukėlė, emocinis palaikymas, sveikas užkandis ar miegas – nauji tėvai padeda ir sau, ir vaikui. Šis patarimas ypač svarbus pirmą kartą tėvais tapusiems. Natūralu norėti viską atlikti tobulai – ir rūpintis vaiku, ir namais, ir santykiais, ir savimi, tačiau svarbu suprasti, kad visko vienu metu padaryti neįmanoma ir nesveika. Svarbiausia – išsirinkti, kas šiuo metu jums svarbiausia, ir sutelkti dėmesį į tai. Visa kita gali palaukti!
Jei vaikai jau ūgtelėję ir turite daugiau laiko sau, skirkite sau tiek pat dėmesio, kiek kasdien skiriate vaikams. Įsivaizduokite, kaip keistųsi šeimos santykiai, jei tėvai pirmiausia pasirūpintų savimi, tada vienas kitu, o galiausiai – vaikais. Pradėkite nuo savęs, tada rūpinkitės vienas kitu, o tuomet – visa šeima.
Ieškodami būdų pasirūpinti savimi, nesistenkite užsikrauti didelių užduočių. Pradėkite nuo paprasčiausių veiksmų, galvodami: „Geriau taip, negu nieko.“
Kiekvieną rūpinimąsi savimi vertinkite kaip investiciją į savo vaikų gerovę. Tėvų savijauta tiesiogiai veikia vaiko laimę. Nepasiduokite kasdieniams rūpesčiams – kartais stabtelėkite ir įvertinkite savo kasdienybę. Paklauskite savęs: kaip galime ją pagerinti? Kokios pagalbos ar išteklių mums, kaip šeimai, trūksta? Ieškokite sprendimų kartu, kad visiems būtų jaukiau.
Mieli tėveliai, linkiu vis dažniau pasirūpinti savimi, atrasti džiaugsmą ir pasitenkinimą ne tik būnant tėvais, bet ir kaip asmenybėms.
Autorė
Liva Spurava
Geštalto terapeutė / Psichologijos centro AUGT įkūrėja
