Rūpinimasis savimi ir kodėl jis būtinas?
Nepaisant to, kad labai svarbu rūpintis tėvų vidine gerove, daugelis tėvų vis dar sunkiai supranta, kodėl reikia rūpintis savimi. Net jei ši sąvoka yra suprantama, dažnai būna sudėtinga ją integruoti į skubančią kasdienybę. Vyrauja įsitikinimas, kad pirmenybė teikiama kitoms užduotims ir kasdienėms pareigoms, todėl rūpinimasis savimi laikomas išskirtiniu ir net nepasiekiamu dalyku. Sutrikusi nervų sistema ir nepakankamas poilsis turi įtakos ne tik kasdieniam gyvenimui, bet ir santykiams su vaikais bei gebėjimui spręsti ne tik tėvystės situacijas.
Deja, savo psichoterapinėje praktikoje pastebiu, kad vyresnioji karta vis dar klaidingai mano, jog rūpinimasis savimi yra nuolaidžiavimas arba gėdą kelianti tema. Daugeliui išlieka nuostata, kad buvimas tėvu neatsiejamas nuo pasiaukojimo. Nepaisant šio klaidingo įsitikinimo, rūpinimasis savimi yra labai svarbi kiekvieno suaugusiojo atsakomybė. Norint pakeisti požiūrį ir pripažinti šią suaugusiųjų užduotį svarbia šiuolaikinio gyvenimo dalimi, gali prireikti laiko. Iš asmeninės patirties suprantu, kad "praktika daro meistriškumą" - nuolatinis vidinio pasipriešinimo, kaltės jausmo, gėdos ir pan. įveikimas yra būtinas, kad būtų galima kasdien taikyti praktiką, kuri teigiamai prisideda prie žmogaus gerovės.
Kas tiksliai yra rūpinimasis savimi ir kaip jis pasireiškia? Tikra savigarba neapsiriboja vien tik rūpinimusi savo fizinių poreikių; ji taip pat apima mūsų emocinę gerovę.
Mūsų fiziologiniai poreikiai yra esminiai žmogaus išgyvenimui, jie pranoksta kultūrinius ir socialinius skirtumus. Šie poreikiai sudaro universalų pagrindą, kuris taikomas visiems.
Priešingai, emociniai poreikiai yra labai svarbūs formuojant mūsų emocinę gerovę, santykius ir bendrą gyvenimo kokybę. Skirtingai nei fiziologiniai poreikiai, emociniai poreikiai skiriasi priklausomai nuo žmogaus gyvenimo etapų, patirties ir kultūros įtakos. Šių emocinių poreikių atpažinimas ir tenkinimas yra labai svarbus sveikiems santykiams tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis puoselėti.
Tinkamas miegas, sotus maistas, grynas oras, laikas gamtoje, fizinė veikla, akimirkos su artimaisiais, malonūs pomėgiai, fizinis prisilietimas, galimybė išreikšti save ir bendruomenės jausmas - visa tai padeda sustiprėti, jaustis patogiai, atsipalaiduoti ir patirti pasitenkinimą. Kai šių elementų nuolat trūksta, žmogus pradeda jaustis išsekęs, todėl jam sunku optimaliai funkcionuoti. Ilgalaikė tuštuma mažina gebėjimą atpažinti ir patenkinti asmeninius poreikius. Tai susiję su priešakine smegenų žieve ir jos veiklos sutrikimais, kai žmogus yra pavargęs. Sutrinka sprendimų priėmimo ir veiksmų atlikimo gebėjimai. Tai akivaizdžiai iliustruoja fiziologines pasekmes, kai nepakankamai laiko ar polinkio skiriama rūpinimuisi savimi. Esant tokiai būsenai, tampa neįmanoma priimti net elementarių sprendimų, susijusių su kasdieniu gyvenimu, o atpažinti savo neatidėliotinus poreikius tampa nelengva užduotimi. Puikiai prisimenu akimirkas su labai mažu vaiku ant rankų, kai jaučiau stiprų miego trūkumą ir alkį, stengiausi išlaikyti daiktus ir jaučiau, kad mano kantrybė senka. Nesvarbu, kiek puikių tėvystės knygų perskaitysite tokiu metu, jos mažai padės, nes iššūkis slypi ne nežinojime, o nesugebėjime pritaikyti įgytas žinias chroniško išsekimo būsenoje.
Pagrindinių fiziologinių poreikių patenkinimas yra geros savijautos ir gebėjimo susidoroti su stresu pagrindas. Labai svarbu, kad tėvai suprastų, jog jų gerovė yra tokia pat svarbi kaip ir jų vaiko. Paklauskite savęs: "Kaip aš reaguoju, kai mano vaikas yra pavargęs? Atsakymas į šį klausimą taip pat gali padėti jums pasirūpinti savimi, kai esate pavargę - ar tai būtų šiltas dušas, ar poilsis, ar pasidalijimas paguodžiančiu apkabinimu, ar pasimėgavimas skaniu maistu, ar užuojautos ir pozityvių žodžių...
Tiek suaugusieji, tiek vaikai turi bendrų pagrindinių poreikių. Įdomu tai, kad daugeliui dažnai paprasčiau pasirūpinti pagrindiniais vaiko poreikiais, nei teikti pirmenybę savo poreikiams. Kodėl taip yra? Deja, vaikystėje ne visi sulaukdavo pakankamos priežiūros, o teigiami tėvų pavyzdžiai nebuvo visuotiniai. Vaikystėje įgyta patirtis ir pavyzdžiai tampa norma, kurią žmonės perkelia į suaugusiųjų gyvenimą, kartais ją nekritiškai perima, pasirinkdami kęsti nereikalingas kančias. Nors gali atrodyti, kad rūpinimasis savimi yra savanaudiškas, o tėvai gali grumtis su kaltės jausmu, kai trokšta pabūti vieni ar užsiimti malonia veikla, būtina prisiminti, kad savęs nepriežiūra yra tikrasis savanaudiškas poelgis. Sąmoningai ar nesąmoningai nesirūpindami savimi, asmenys gali siekti, kad jais rūpintųsi kiti, o tai nėra jų atsakomybė. Kai ilgesnį laiką nepatenkinami žmogaus poreikiai, tai gali sukelti susierzinimą, nepasitenkinimą, nekantrumą ir net sunkesnes problemas, pavyzdžiui, panikos priepuolius, apatiją, perdegimą ar depresiją. Įprasta, kad tokiose situacijose žmonės kaltina savo aplinką, ir manau, kad beveik kiekvienas tėvas kada nors susiduria su tokiu scenarijumi, jei iki vaiko atėjimo nesuteikė pirmenybės rūpinimuisi savimi.
Suprasti fiziologinius poreikius gali būti natūraliau nei emocinius poreikius. Todėl labai svarbu tiesiogiai išnagrinėti emocinių poreikių apibrėžimą ir aplinkybes. Labai svarbu pabrėžti, kad rūpinimasis savimi neapsiriboja vien išoriniais dalykais - daugiau nei šilta vonia, maloni arbata, gera knyga ar nauja suknelė. Ji yra gilesnė nei tai, ką dažnai vaizduoja socialiniai tinklai ar televizijos reklamos. Emocinė savipriežiūra apima dabartinių aktualių poreikių atpažinimą. Kaip galima nustatyti geresnę kasdienę apsaugą (ribas)? Kokios strategijos gali padaryti tėvystės kelionę patogesnę? Kartais savęs priežiūra reiškia drąsą pasakyti "ne" geranoriškiems, bet neprašytiems patarimams auklėjant vaikus. Tai gali būti ir toks paprastas dalykas, kaip poreikis trumpam likti vienam - nuo 10 iki 30 minučių - prašant partnerio ar artimo žmogaus paramos, kad jis prižiūrėtų kūdikį. Supratimas, kad asmeninis laikas yra ne savanaudiškas, o gyvybiškai būtinas kiekvienam iš tėvų, yra vienas iš rūpinimosi savimi aspektų. Tai gali reikšti atvirą tikrų jausmų išsakymą arba profesionalios pagalbos ieškojimą, jei esate prislėgti. Rūpinimasis savimi gali apimti ir prašymą padėti atlikti kasdienius namų ruošos darbus, leisti tėvams pailsėti ar po pietų pamiegoti su vaiku. Iš esmės savipriežiūra susijusi su dėmesiu savo emocinei būsenai, esamų poreikių atpažinimu ir pripažinimu, kad fiziologinių poreikių nepaisymas gali apsunkinti emocinių poreikių nustatymą. Dažnai rekomenduojama pirmiausia pradėti nuo pagrindinių kasdienių veiksmų.
Be abejo, laiko ir galimybių pasirūpinti savimi su naujagimiu yra nedaug, ypač pirmaisiais metais. Tačiau retkarčiais prisimindami savo poreikius - ar tai būtų trumpa pertrauka, ar emocinis maitinimas, ar sveikas maistas, ar miegas - nauji tėvai gali būti naudingi ir sau, ir savo vaikui. Šis patarimas ypač aktualus pirmą kartą besilaukiantiems tėvams. Nors noras tobulėti visais tėvystės, namų ruošos, santykių palaikymo ir asmeninės veiklos aspektais yra suprantamas, labai svarbu suvokti, kad bandyti viską suspėti vienu metu nėra nei realu, nei sveika. Pirmenybę teikite tam, kas šiuo metu jums svarbiausia, ir sutelkite dėmesį į tuos aspektus. Visa kita gali palaukti!
Jei jūsų vaikai vyresni ir turite daugiau asmeninio laiko, apsvarstykite galimybę skirti sau tiek pat dėmesio, kiek paprastai skiriate savo vaikams. Įsivaizduodami, kad tėvai teikia pirmenybę rūpinimuisi savimi, o paskui rūpinasi vienas kitu, sukurkite prielaidas darniai šeimos dinamikai. Pradėkite nuo rūpinimosi savimi, po to - tarpusavio rūpinimasis ir galiausiai - bendras rūpinimasis vaikais.
Ieškodami būdų, kaip pasirūpinti savimi, nereikia savęs užversti didelėmis užduotimis. Pradėkite nuo paprasčiausių veiksmų, mąstymo: "Geriau taip, negu nieko."
Kiekvieną rūpinimąsi savimi laikykite investicija į savo vaikų gerovę. Tėvų gerovė turi tiesioginės įtakos vaiko laimei. Neleiskite, kad kasdieniai rūpesčiai visiškai užvaldytų jūsų mintis; vietoj to periodiškai įvertinkite savo kasdienį gyvenimą. Paklauskite savęs: Kaip galėtume jį pagerinti? Kokių išteklių mums, kaip šeimai, trūksta? Bendradarbiaukite, kad kiekviena situacija taptų patogesnė visiems.
Brangūs tėvai, tegul vis dažniau teikiame pirmenybę sau, atrasdami džiaugsmą ir pasitenkinimą ne tik kaip tėvai, bet ir kaip asmenybės.
Autorius
Liva Spurava
Geštalto terapeutas / Psichologijos centro AUGT įkūrėjas
