VISKAS PRASIDĖJO NUO SĖKLOS
Jei skaitote šias eilutes, atrodo, kad mus sieja keletas svarbių dalykų. Pavyzdžiui, mažyčiai pėdsakai ant paklodės, nuostabios ir juokingos šeimos nuotraukos ant sienos, visada šaltas rytinės kavos ar arbatos puodelis, pilnos sauskelnės ant sofos, šuo su mažais lipdukais kailyje, nuolatinė vidinė diskusija, ar pradėti nujunkyti kūdikį nuo krūties, ar surasti seną blenderį tyrelėms gaminti, mano telefonas vėl pasiklydęs žaidimų kampe, pakrautas naujame krovininiame furgone, ir labai tikėtina, kad dėl kūdikio dygstančių dantų praėjusią naktį blogai miegojome. Skamba pažįstamai? O, arba tikriausiai laukiate ir su jauduliu ir trupučiu baimės laukiate savo absoliučiai didžiosios dienos labiau nei išleistuvių ar vestuvių dienos. Arba tikriausiai svajojate ir planuojate savo būsimą šeimą. Nesvarbu, kokioje situacijoje esate, aš jus jaučiu ir žinau, ką išgyvenate, aš ten buvau ir vis dar esu. Esu tarsi tavo plunksnos draugas, kuris tikriausiai supranta tave labiau, nei tu pats žinai.
Norėčiau jums šiek tiek plačiau prisistatyti. Mano vardas Agnesė, esu namų šeimininkė, žmona, vaikų motina ir dar daug daugiau. Tačiau mano kasdienis pasaulis sukasi aplink namus, vaikus, šunį, katę, mažytį sodą, porą gėlių, šiek tiek groju pianinu, šiek tiek šoku ir, taip, pusę dienos praleidžiu virtuvėje, o didžiąją dalį likusios - tualete, nes turiu mažus dvynukus. Taigi tai neišvengiama, tiesa? Ir pagalbos priemonės mano gyvenime labai laukiamos ir reikalingos, o pagalbos rankos kartais dar labiau.
Norėjau šuns
Su Karliu susipažinau dvidešimties metų per savo pusbrolio vakarėlį, o per kitus kelerius metus kelis kartus susitikome pas mano pusbrolį, ir vieną dieną jis pakvietė mane nekaltos vakarienės. Kažkaip pajutome didžiulę abipusę trauką, o situaciją tikriausiai pakurstė mano alkis po ilgos darbo dienos, todėl net ir valgis man atrodė toks nuostabus, kaip prisimenu, ha ha. Ir netrukus sekantys kiti pasimatymai tą vasarą aiškiai parodė, kad norime būti kartu. Tuo metu studijavau ir buvau pateikusi paraišką dalyvauti "Erasmus" mainų programoje Turkijoje. Taigi prisimenu savo 4 mėnesius Turkijoje tą rudenį ir žiemą, per kuriuos turėjome ne tiek nuostabių kelionių ir nuotykių, kiek kasdienių pasivaikščiojimų į interneto kavinę ir dviejų valandų pokalbių per "Skype" su Karliu. Ir jis per tą laiką du kartus skrido pas mane. "Jauna meilė, visada tokia melodramatiška", - kartą pasakė Tukanas iš animacinio filmo "Rio".:) Taigi grįžau namo ir buvo aišku, kad grįžtu pas ne ką kitą, o pas savo būsimą vyrą, taigi viskas prasidėjo nuo sėklos - pradėjome svajoti apie savo mažą šeimos medį. O taip pat norėjau šuns ir pradėjau ieškoti rusiško žaisliuko, kuris atrodė puikiai atitinkantis mano gyvenimo būdą. Tačiau Karlis negalėjo būti patenkintas mano pasirinkimu dėl juokingo šios veislės balso, o aš gerbiau jo nemeilę ir su paprastu liūdesiu nutraukiau paieškas. Nežinojau, kad iš tikrųjų buvau pasiruošusi ne rūpintis mažyčiu šuneliu, o sukurti savo šeimą, kaip supratau vėliau.
Niekas negimsta pasiruošęs būti tėvais
Taigi mes taip pat nebuvome. Mūsų pirmasis sūnus gimė 2011 m. rugpjūtį, ir nuo tada visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Būdama mama jau daugiau nei 10 metų, tikrai galiu pasakyti, kad niekas taip nepakeitė manęs ir mūsų, kaip mūsų vaikai. Savo fizines, protines ir emocines ribas peržengiau tiek daug kartų, kad vos įsivaizduoju, kaip gyvenau prieš visas tas saldžias ir kartais sunkias pamokas, ha ha. Ir galiu pasakyti tik tiek, kad ši patirtis neabejotinai padarė mane geresniu žmogumi, kai pagaliau supratau, kad yra daugybė dalykų, kurių negali kontroliuoti ar numatyti, o tik priimti ir elgtis susidariusioje situacijoje su geriausiu įmanomu nusiteikimu. O rūpinimasis man svarbiais žmonėmis išmokė mane pirmiausia pasirūpinti savimi. Na, tiesą sakant, vis dar mokausi šios pamokos, kuri per tėvystės metus man kainavo labai daug. Galėčiau parašyti ilgą sąrašą su pamokomis, kurias išmokau arba kurias dar turiu perkąsti, bet tai jau kita istorija.
Ir štai čia mes esame
Esame susituokę jau 14 metų, gyvename norimą gyvenimą kaime, sodyboje, auginame 6 vaikus, iš kurių du jauniausi yra seserys dvynės, vyresniuosius vaikus mokau namuose, o mažiausieji kasdien būna šalia manęs namuose, nes tikiu ir matau, kad reikalingų įgūdžių jie gali išmokti iš tėvų, brolių ir seserų, gamtos, draugų ir mus supančios kasdienybės. Ir vis dar jaučiu, kad tai tik pradžia visų nuostabių nuotykių, kuriuos mums gali pasiūlyti gyvenimas, tereikia įsivaizduoti ir įberti sėklą į dirvą, kad prasidėtų dideli dalykai.
Lenkiuosi sau už viską, ką išgyvenau, ir už viską, ką kasdien darau, kad pasaulis suktųsi dėl manęs ir mano šeimos. Taip pat lenkiuosi ir jums už jūsų kelią, drąsą, siekius, patirtį ir iššūkius, su kuriais susiduriate. Nes mes visi taip elgiamės. Esame tokie skirtingi, bet labai tikėtina, kad tuo pačiu metu būtent tai ir daro mus žmonėmis. Ir visi mes pradedame nuo sėklos, tiesa? Taigi tikiuosi išgirsti ir apie jūsų viltis ir svajones,
Jūsų rašymo draugė Agnesė
