Viskas prasidėjo nuo sėklos
Jei skaitote šias eilutes, vadinasi, turime kažką svarbaus bendro. Kaip mažyčiai pėdsakai ant paklodės, nuostabios ir juokingos šeimos nuotraukos ant sienos, visada atšalusi rytinės kavos ar arbatos puodelis, pilna sauskelnė ant sofos, šuo su mažais lipdukais kailyje, nuolatinės vidinės diskusijos – ar pradėti kūdikių savarankiško maitinimo kelią, ar ieškoti seno trintuvo tyrelei, vėl pamestas telefonas žaidimų kampe, naujai pakrautas krovininis mikroautobusas ir, labai tikėtina, prasta naktis dėl dygstančių dantukų. Skamba pažįstamai? O gal laukiate ir ruošiatės savo didžiajai dienai labiau nei išleistuvėms ar vestuvėms – su jauduliu ir šiek tiek baimės. O gal svajojate ir planuojate savo būsimą šeimą. Nesvarbu, kokioje situacijoje esate, aš jus jaučiu ir žinau, ką išgyvenate – aš ten buvau ir vis dar esu. Esu tarsi jūsų laiškų draugė, kuri tikriausiai jus supranta labiau, nei manote.
Norėčiau šiek tiek daugiau apie save papasakoti. Mano vardas Agnė, esu namų šeimininkė, žmona ir vaikų mama, ir dar tiek daug daugiau. Bet mano kasdienis pasaulis sukasi aplink namus, vaikus, šunį, katę, mažą darželį, kelias gėles, šiek tiek pianino, šiek tiek šokių ir, taip, pusę dienos praleidžiu virtuvėje, o didelę likusios dalies – tualete, nes turiu dvynukus mažylius. Tad neišvengiama, tiesa? Pagalbinės priemonės mano gyvenime labai laukiamos ir reikalingos, o kartais dar labiau – pagalbinės rankos.
Norėjau šuns
Na, Karlį sutikau būdama dvidešimties metų pradžioje per savo pusbrolio vakarėlį, o per kelis ateinančius metus dar kelis kartus susitikome pas pusbrolį, kol vieną dieną jis pakvietė mane į nekaltą vakarienę. Tarp mūsų iškart užsimezgė stipri trauka, o situaciją dar labiau paaštrino mano alkis po ilgos darbo dienos, todėl net ir vakarienė atrodė tokia nuostabi, kaip dabar prisimenu, ha ha. Po kelių pasimatymų tą vasarą mums tapo aišku, kad norime būti kartu. Tuo metu studijavau ir buvau priimta į „Erasmus“ mainų programą Turkijoje. Tad prisimenu tuos keturis mėnesius Turkijoje rudenį ir žiemą – mažiau nuostabių kelionių ir nuotykių, bet daugiau kasdienio ėjimo į interneto kavinę ir dviejų valandų pokalbių su Karliu per Skype. Jis net du kartus atskrido pas mane tuo laikotarpiu. „Jauna meilė, visada tokia dramatiška“, – kartą pasakė Tukanas iš animacinio filmo „Rio“. :) Grįžau namo ir buvo aišku, kad grįžtu pas nieką kitą, o būsimą vyrą, ir viskas prasidėjo nuo mažos sėklos – pradėjome svajoti apie savo mažą šeimos medį. Taip pat norėjau šuns ir pradėjau ieškoti rusiškojo tojaus, kuris atrodė puikiai tinkantis mano gyvenimo būdui. Tačiau Karlis nebuvo patenkintas mano pasirinkimu dėl juokingos šios veislės balso, ir aš gerbiau jo nuomonę, tad liūdnai nustojau ieškoti. Mažai žinojau, kad iš tikrųjų buvau pasiruošusi ne rūpintis mažu šuniuku, o kurti savo šeimą, kaip vėliau supratau.
Niekas negimsta pasiruošęs būti tėvu
Ir mes nebuvome išimtis. Mūsų pirmasis sūnus gimė 2011 metų rugpjūtį, ir nuo tada visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jau daugiau nei 10 metų esu mama, ir tikrai galiu pasakyti, kad niekas taip nepakeitė manęs ir mūsų, kaip mūsų vaikai. Tiek kartų teko peržengti savo fizines, psichologines ir emocines ribas, kad net sunku įsivaizduoti, kaip gyvenau iki visų tų saldžių ir kartais sunkių pamokų, ha ha. Ir galiu pasakyti tik tiek – ši patirtis tikrai padarė mane geresniu žmogumi, kai galiausiai supratau, kad yra daug dalykų, kurių negali kontroliuoti ar numatyti, o gali tik priimti ir veikti situacijoje su geriausiu įmanomu nusiteikimu. Rūpindamasi artimaisiais išmokau pirmiausia pasirūpinti savimi. Na, tiesą sakant, vis dar mokausi šios pamokos, kuri man kainavo nemažai per visus tėvystės metus. Galėčiau surašyti ilgą sąrašą pamokų, kurias išmokau ar dar turiu įsisavinti, bet tai jau kita istorija.
Ir štai mes čia
Jau 14 metų esame susituokę, gyvename taip išsvajotame kaimo sodybos gyvenime, turime 6 vaikus, dvi jauniausios – dvynės sesutės. Vyriausiuosius mokiau namuose, o mažiausieji kasdien šalia manęs namuose, nes tikiu ir matau, kad jie gali išmokti svarbiausių įgūdžių iš tėvų, brolių, seserų, gamtos, draugų ir kasdienio gyvenimo kartu. Ir vis dar jaučiu, kad tai tik visų nuostabių gyvenimo nuotykių pradžia – tereikia įsivaizduoti ir pasėti sėklą, kad užaugtų dideli dalykai.
Lenkiuosi sau už viską, ką esu patyrusi ir ką kasdien darau, kad pasaulis suktųsi dėl manęs ir mano šeimos. Ir taip pat lenkiuosi tau už tavo kelią, drąsą, siekius, patirtis ir iššūkius, su kuriais susiduri. Nes visi mes tai patiriame. Esame tokie skirtingi, bet tuo pačiu ir labai panašūs – tai ir daro mus žmonėmis. Ir visi pradedame nuo mažos sėklos, tiesa? Tad tikiuosi išgirsti ir apie tavo viltis bei svajones,
Tavo laiškų draugė Agnese
