Kas yra prieraišumas ir kaip jis formuojasi?
Vaiko atėjimas į pasaulį yra ypatinga ir brangi akimirka visai šeimai, žyminti svarbų vaiko augimo kelio etapą. Ypač pirmaisiais metais vaiko raida vyksta itin sparčiai. Šis progresas matomas fiziškai – tėvai stebi, kaip jų mažylis auga ir priauga svorio, todėl prireikia naujų drabužėlių. Taip pat pastebima, kaip keičiasi kūdikio judesiai – nuo riboto naujagimio aktyvumo iki pirmųjų apsivertimų ir galiausiai žingsnių.
Tuo pačiu metu vaiko emocinis augimas vystosi, stipriai formuojamas ankstyvo ryšio su globėju. Šis pirmasis ryšys padeda pagrindą vaiko būsimam emociniam vystymuisi, pabrėždamas, kokį svarbų vaidmenį jis atlieka formuojant visapusišką vaiko augimą.
Prisirišimas – tai ypatingas emocinis ryšys tarp vaiko ir jį prižiūrinčio žmogaus, Visa tai kyla iš ankstyvosios vaikystės patirčių, kurios formuoja besivystančią asmenybę ir būsimus santykius su kitais. Nuo pat gimimo kiekvienam kūdikiui reikia rūpestingo dėmesio, kad jis augtų sveikas ir laimingas – tam būtinas dėmesingas ir reaguojantis suaugusysis. Šis globėjas pasirūpina pagrindiniais vaiko poreikiais: šiluma, saugumu ir maistu, o meilę ir ramybę suteikia švelniu prisilietimu ir artumu. Gebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikius, taip pat vaiko būdai juos išreikšti, yra labai svarbūs kuriant šį ypatingą emocinį ryšį.
Fizinis kontaktas – labai svarbus! Tai stipriai veikia ryšio formavimąsi. Kūdikiai, dar nemokėdami kalbėti ar išreikšti savo norų, rūpesčių ar nepatogumų, labai pasikliauja garsais ir verkimu kaip pagrindine bendravimo su aplinkiniais priemone.
Ankstyvaisiais metais pojūčių patirtys yra itin svarbios vaiko raidai ir formuoja visą jo pasaulėžiūrą. Lytėjimas ir fizinis kontaktas šiame raidos etape yra pagrindinė vaikų bendravimo priemonė. Ramindami, glostydami ir laikydami vaiką, suteikiame jam saugumo jausmą. Nors visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad dažnas laikymas ant rankų gali išlepinti ar per daug pripratinti vaiką, svarbu suprasti, kad naujagimiai dar neturi įgimto gebėjimo nusiraminti – jie to dar tik mokosi! Kūdikis negali paaiškinti, kodėl jam bloga. Nepaisydami vaiko verksmo, galime nesąmoningai įdiegti mintį, kad tikri jausmai turi būti slopinami. Be suaugusiųjų pagalbos vaikai gali sunkiai susidoroti su savo emocijomis, o tai iškreipia jų pasaulio suvokimą. Toks vengimas tampa gynybos mechanizmu, kai mažylio protas bando apsisaugoti taip, kaip moka geriausiai.
Negalime tikėtis, kad kūdikis pats nusiramins, nustos verkti ar lengvai užmigs be pagalbos. Kaip mokome vaiką naudotis šaukštu, valgyti savarankiškai ar apsiauti batukus, taip pat svarbu tėvams parodyti, kaip nusiraminti. Pavyzdys – svarbiausia. Suaugusieji turi būti ramybės šaltinis įtemptomis akimirkomis, suteikti palaikymą ir reaguoti į vaiko poreikius. Šis saugumo pagrindas leidžia vaikui drąsiai tyrinėti ir pažinti didelį, dar nepažįstamą pasaulį.
Vaikai, kurie jaučiasi užtikrinti dėl suaugusiojo prieinamumo ir jautrumo, paprastai patiria mažiau baimės. Pagrindinis vaiko raidos tikslas – užauginti savarankišką, brandų žmogų, gebantį tvarkytis savarankiškai. Tėvai atlieka itin svarbų vaidmenį, padėdami vaikui pasiekti šį savarankiškumo lygį ir įdiegdami pasitikėjimą: „Aš galiu pats!“ Suaugusieji yra ir pagalbininkai, ir palaikytojai šiame kelyje, rodydami pavyzdį. Pasitikėjimas yra esminis vaiko ir suaugusiojo santykių pagrindas, kuris stiprina jų ryšį. Be pasitikėjimo kiekvienas naujas iššūkis gali atrodyti bauginantis, kupinas baimės ir nerimo. Nuosekliai palaikant, atliepiant vaiko poreikius ir esant šalia, kai to reikia, kuriamas ir stiprinamas pasitikėjimas.
Pirmosiomis kūdikio gyvenimo mėnesiais mama dažnai tampa pagrindine prisirišimo figūra dėl nuolatinio fizinio artumo, rūpinimosi, žindymo ir saugumo užtikrinimo. Vis dėlto, tėčio įsitraukimas kuriant šį ryšį yra labai svarbus. Labai svarbu, kad tėčiai įsitrauktų į vaiko auginimą, suteiktų rūpestį, paguostų ir apkabintų, kai to reikia. Tėčiai atlieka itin svarbų vaidmenį, ypač palaikydami naująją mamą po gimdymo, kai jai ypač reikia atgauti jėgas. Būdami šalia, padėdami ir parodydami jautrumą, tėčiai ne tik palaiko mamą – pavyzdžiui, išvesdami kūdikį pasivaikščioti, kad mama galėtų ramiai pailsėti, – bet ir stiprina savo ryšį su vaiku. Toks bendradarbiavimas kuria stiprią tėvų partnerystę ir suteikia puikią galimybę tėčiams dar labiau suartėti su savo mažyliu.
Prisirišimo stiliai dažniausiai skirstomi į saugus ir nesaugusSaugus prisirišimas formuojasi tada, kai tėvai nuosekliai atliepia vaiko poreikius. Tai reiškia, kad suaugęs žmogus yra jautrus savo vaikui – reaguoja į verksmą, stengiasi suprasti jo priežastį, dalijasi džiaugsmu per šypsenas, švelniai liečia, laiko ant rankų, kalbina net ir kūdikį. Saugų prisirišimą stiprina aktyvus tėvų dalyvavimas ir buvimas šalia, įskaitant ir žaidimus. Žaisdami su vaiku, tėvai gali skirti jam visą savo dėmesį, dar labiau stiprindami šį svarbų ryšį.
Nesaugi prisirišimo forma yra priešinga – ji atsiranda dėl nuolatinės, nuoseklios priežiūros stokos, skirtingai nei saugaus prisirišimo atveju. Tokiais atvejais tėvams gali būti sunku užmegzti ryšį su vaiku, jų rūpestis gali būti nenuoseklus – vaikas lieka nežinioje, kada bus patenkinti jo poreikiai. Pavyzdžiui, tėvai gali nekreipti dėmesio į vaiko verksmą, tikėdamiesi, kad jis pats nusiramins, bet būti dėmesingi, kai vaikas ramus. Toks nenuoseklumas gali sukelti vaikui sumaištį ir nesaugumo jausmą dėl to, kaip ir kada jis gali tikėtis pagalbos ar dėmesio iš savo globėjų.
Vaikas, kuris patiria fizinį, žodinį, emocinį ar seksualinį smurtą iš globėjo arba mato, kaip artimas žmogus smurtauja prieš kitus, gali išsiugdyti nesaugų prisirišimą. Tokiais atvejais trauma tampa pagrindiniu vaiko ir globėjo santykių pagrindu, todėl vaikui tampa neįmanoma pasitikėti pagrindiniu globėju – tėvais.
Autorė
Kristine Salmiņa
Klinikinė ir sveikatos psichologė / Psichologijos centro AUGT specialistė
