Kas yra prisirišimas ir kaip jis formuojasi?
Vaiko gimimas yra svarbus ir brangus momentas visai šeimai, nes tai yra svarbus vaiko augimo etapas. Ypač pirmaisiais metais vaiko raida yra nepaprastai sparti. Ši pažanga akivaizdi ir fiziškai, nes tėvai stebi, kaip auga kūdikio dydis ir svoris, todėl reikia naujos aprangos. Be to, pastebima kūdikio judesių raida: nuo riboto naujagimio aktyvumo iki apsivertimo ir galiausiai vaikščiojimo.
Tuo pat metu vystosi vaiko emocinis augimas, kuriam didelę įtaką daro ankstyvasis ryšys su globėju. Šis pradinis ryšys padeda pamatus tolesniam vaiko emociniam vystymuisi, pabrėžiant jo esminį vaidmenį formuojant bendrą vaiko augimą.
Prieraišumas - tai unikalus emocinis ryšys tarp vaiko ir globėjo, įsišaknijęs ankstyvoje vaikystėje, kuris formuoja besivystančią asmenybę ir būsimus tarpasmeninius santykius. Nuo pat gimimo kiekvienam kūdikiui reikia rūpestingos globos, kad jis galėtų klestėti, ir jis priklauso nuo dėmesingo ir jautraus suaugusiojo. Šis globėjas užtikrina, kad būtų patenkinti pagrindiniai vaiko šilumos, saugumo ir mitybos poreikiai, švelniais prisilietimais ir artumu teikia meilę ir paguodą. Globėjo gebėjimas atpažinti ir patenkinti vaiko poreikius, taip pat vaiko būdai, kuriais jis šiuos poreikius išreiškia, atlieka lemiamą vaidmenį užmezgant šį gyvybiškai svarbų emocinį ryšį.
Fizinis prisilietimas yra labai svarbus! Jis daro didelę įtaką ryšių vystymuisi. Kūdikiai, nemokėdami kalbėti ir išreikšti savo norų, rūpesčių ar nepatogumų, daugiausia remiasi vokalizacija ir verksmu kaip pagrindinėmis bendravimo su aplinkiniais priemonėmis.
Ankstyvaisiais metais jutiminė patirtis yra labai svarbi vaiko vystymuisi ir formuoja visą jo pasaulėžiūrą. Šiuo raidos etapu prisilietimas ir fizinis kontaktas yra svarbiausios vaikų bendravimo priemonės. Paguodos suteikimas apkabinant, glostant ir laikant sukuria saugumo jausmą. Nepaisant visuomenėje vyraujančių įsitikinimų, kad dažnas laikymas gali sugadinti vaiką arba pernelyg nuo jo priklausyti, svarbu pripažinti, kad naujagimiai neturi įgimto gebėjimo patys nusiraminti - jie tiesiog dar neišmoko to daryti! Kūdikis negali išsakyti savo nerimo priežasčių. Nekreipdami dėmesio į vaiko šauksmą gali pasąmoningai įskiepyti įsitikinimą, kad jo tikras emocijas reikia slopinti. Nesulaukdami suaugusiųjų paramos, vaikai gali patys kovoti su šiomis emocijomis, o tai lemia iškreiptą pasaulio suvokimą. Toks vengimas tampa gynybos mechanizmu, nes jaunas protas bando apsisaugoti geriausiu jam žinomu būdu.
Negalime tikėtis, kad kūdikis pats nusiramins, nustos verkti ar be vargo užmigs. Panašiai kaip vaikui padedame įvaldyti pagrindinius įgūdžius, pavyzdžiui, naudotis šaukštu, savarankiškai valgyti ar apsiauti batus, taip pat labai svarbu, kad tėvai mokytų raminimo būdų. Svarbiausia rodyti pavyzdį. Suaugusieji streso akimirkomis turi būti stabilizuojanti aplinka, teikti paramą ir reaguoti. Šis saugumo pagrindas leidžia vaikui drąsiai tyrinėti ir pažinti didžiulį, nepažįstamą pasaulį.
Vaikai, kurie jaučiasi tikri, kad suaugusieji yra pasiekiami ir reaguoja, patiria mažiau baimės. Galutinis vaiko vystymosi tikslas - išugdyti savarankišką, subrendusią asmenybę, galinčią tvarkytis savarankiškai. Tėvams tenka lemiamas vaidmuo vedant vaiką į šį savarankiškumo lygį, skiepijant įsitikinimą: "Aš galiu tai padaryti pats!" Suaugusieji šioje kelionėje yra ir pagalbininkai, ir palaikytojai, rodantys kelią pirmyn. Pasitikėjimas yra esminis vaiko ir suaugusiojo santykių elementas, sudarantis jų ryšio pagrindą. Be pasitikėjimo kiekvienas naujas iššūkis gali atrodyti bauginantis, kupinas baimės ir nerimo. Teikiant nuoseklią paramą, tenkinant vaiko poreikius ir būnant šalia, kai to reikia, pasitikėjimas kuriamas ir stiprinamas.
Pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais motina dažnai tampa pagrindine prisirišimo figūra, nes ji nuolat būna šalia, rūpinasi, maitina krūtimi ir užtikrina saugumą. Vis dėlto, tėvo dalyvavimas kuriant šį ryšį yra labai svarbus. Labai svarbu, kad tėtis bendrautų su savo vaiku, prireikus rūpintųsi, paguostų ir priglaustų. Tėčiai atlieka svarbų vaidmenį, ypač palaikydami naująją mamą pogimdyminiu laikotarpiu, kuris yra labai svarbus išteklių atsinaujinimui. Būdami šalia, siūlydami pagalbą ir rodydami jautrumą, tėvai ne tik palaiko motiną - galbūt išvesdami kūdikį pasivaikščioti, kad ji galėtų netrukdomai pailsėti - bet ir stiprina savo pačių ryšį su vaiku. Toks bendradarbiavimo metodas skatina tvirtą tėvų partnerystę ir suteikia tėvams puikią galimybę pagilinti savo ryšį su kūdikiu.
Prisirišimo stiliai paprastai skirstomi į saugų ir nesaugų. Saugus prisirišimas išsivysto, kai tėvai nuolat tenkina vaiko poreikius. Tai reiškia, kad suaugusieji yra prisitaikę prie savo vaiko - reaguoja į jo verksmą, stengiasi suprasti, kodėl jis verkia, dalijasi džiaugsmu šypsodamiesi, švelniai jį liečia, apkabina ir kalbasi net su kūdikiu. Saugų prieraišumą ugdo aktyvus tėvų dalyvavimas ir buvimas šalia, įskaitant žaidimus. Žaisdami tėvai gali skirti visą savo dėmesį vaikui ir taip dar labiau sustiprinti šį itin svarbų ryšį.
Nesaugaus prisirišimo forma yra priešinga, ji atsiranda dėl to, kad trūksta nuoseklios globos, o saugaus prisirišimo forma yra priešinga reaguojančiam požiūriui. Tokiais atvejais tėvams gali būti sunku užmegzti ryšį su vaiku, o jų rūpinimasis gali būti nepastovus, todėl vaikas nežino, kada bus patenkinti jo poreikiai. Pavyzdžiui, tėvai gali nekreipti dėmesio į vaiko verksmą, tikėdamiesi, kad jis pats nusiramins, tačiau būti dėmesingi, kai vaikas tyli. Toks nenuoseklumas gali sukelti sumaištį ir nesaugumo jausmą, kai vaikas supranta globėjų paramą ir reagavimą.
Vaikui, kuris patiria fizinį, žodinį, emocinį ar seksualinį globėjo smurtą arba kuris yra tokio prieraišumo figūros smurto prieš kitus liudininkas, gali išsivystyti nesaugus prieraišumas. Tokiais atvejais trauma tampa vaiko ir globėjo santykių pagrindu, o tai reiškia, kad vaikui neįmanoma pasitikėti pagrindiniu globėju - tėvais.
Autorius
Kristine Salmiņa
Klinikinis ir sveikatos psichologas / Psichologijos centro AUGT specialistas
