Jei kas nors būtų man pasakęs prieš gimstant pirmajam vaikui, kad dantų dygimas gali būti vienas emociškai sunkiausių pirmųjų metų etapų, tikriausiai nebūčiau patikėjusi.
Apie kūdikių dantų dygimą retai kas kalba atvirai. O jei ir kalba, dažniausiai tai būna sausai ir nutolusiai.
Tačiau tikrovė atrodo visai kitaip.
Tikrovė – tai sėdėjimas tamsoje su kūdikiu ant rankų.
Jūsų mažylis verkia.
Nežinote, kodėl.
Pažvelgiate į laikrodį ir galvojate: Kiek dar ilgai?
Ir tyliai savęs paklausiate: Ar viskas gerai su mano kūdikiu? O ar su manimi viskas gerai?
Rašau tai kaip trijų vaikų mama. Ne kaip specialistė, o kaip ta, kuri naktimis verkė kartu su savo kūdikiu, svarstydama, ar daro pakankamai.
Problema: kodėl dantų dygimas toks sunkus
Dantų dygimas dažnai apibūdinamas kaip paprastas raidos etapas. Iš tiesų, jis toli gražu nėra paprastas.
Dantys dažniausiai pradeda dygti tarp 4 ir 7 mėnesių, bet kiekvienas kūdikis skirtingas. Mano vaikai pradėjo visiškai skirtingu metu – ir kiekvieną kartą jaudinausi.
Pirmieji požymiai retai būna akivaizdūs. Prieš pastebint ką nors dantenose, pirmiausia pastebite pasikeitusį kūdikį. Neramumas be aiškios priežasties. Verkimas, kurio negalite paaiškinti. Prabudimai kas valandą naktį. Viskas keliauja į burną.
Ir kartu su tuo ateina dar kai kas: nuovargis, sumišimas, baimė.
Kai dantukas pradeda skintis pro dantenas, audiniai patiria spaudimą ir uždegimą. Kūdikiui šis diskomfortas nesuprantamas. Mamai – tai emociškai sunku, nes matote savo vaiką kenčiantį ir negalite to skausmo panaikinti.
Dažnai tai ir yra ta akimirka, kai mama supranta: Negaliu apsaugoti savo vaiko nuo visko – bet galiu būti šalia.
Sprendimas: kas iš tiesų padeda dygstant dantukams
Man padėjo ne tobulumas ar visų atsakymų žinojimas. Padėjo išmokimas susitelkti į ramybę ir artumą.
Padėjo kramtukai, ypač minkšti silikoniniai, kartais švelniai atvėsinti šaldytuve. Dantenų masažas švariu pirštu dažnai suteikdavo netikėtą palengvėjimą – kartais pakakdavo visiškai nuraminti kūdikį.
Tačiau svarbiausia buvo artumas. Laikymas ant rankų. Oda prie odos. Lėtas, ramus balsas. Kartais niekas „nepanaikina“ skausmo, bet buvimas šalia padaro jį pakeliamą.
Kai pasirodė pirmasis dantukas, švelni burnos priežiūra padėjo ir man, ir kūdikiui jaustis drąsiau – lėtai, atsargiai, be spaudimo.
Išmokau ir ko nedaryti. Nebenaudojau stiprių gelių, vengiau užšaldytų daiktų, nustojau stengtis „viską ištverti viena“. Jei karščiavimas buvo aukštas ar kūdikis tapo neįprastai vangus, apsilankymas pas vaikų gydytoją suteikdavo aiškumo ir ramybės.
Ką turi išgirsti kiekviena mama
Dantų dygimas nesitęsia amžinai. Intensyviausia fazė dažniausiai trunka kelias dienas, kartais savaites. O tada – pertrauka, iki kito dantuko.
Jums nereikia būti tobula mama, kad įveiktumėte dantų dygimą. Jei esate pavargusi, jautri ir vis tiek esate šalia – jūs darote pakankamai.
Vieną dieną, dažnai po ilgos nakties, pastebėsite mažytį baltą dantuką. Ir suprasite: mes tai įveikėme kartu.
Jei skaitote tai bemiegę naktį – jūs ne viena. 🤍
Giulia Moretti
Trijų vaikų mama, rašanti iš asmeninės patirties
