Motinystėje ateina keistas momentas, kai supranti, kad etapas, kuriame jauteisi užtikrinta ir viską žinanti, pamažu keičiasi. Dar visai neseniai mano dukra dar dėvėjo sauskelnes. Kalbėjomės apie pirmuosius žingsnius, miego sutrikimus ir dygstančius dantukus. Ir tada, beveik nepastebimai, pamatai – jos kūnas pradeda keistis. Tyliai. Pamažu. Negrįžtamai.
Tai buvo akimirka, kai supratau: vėl turiu mokytis. Ne todėl, kad nežinočiau, kas yra mėnesinės, bet todėl, kad šįkart tai jau ne apie mane. Tai apie tai, kaip mano dukra patirs šį virsmą. Ir ar būsiu tokia mama, pas kurią ji jausis saugi kreiptis – su klausimais, baimėmis ir neaiškumu.
Nuo pokalbių su draugėmis iki gilesnio supratimo
Kaip ir daugelis mamų, pradėjau nuo pokalbių. Su draugėmis, kurių dukros neseniai patyrė pirmąsias mėnesines. Mane nustebino, kaip panašios buvo jų istorijos. Ne tiek apie fizinį skausmą ar ciklo trukmę, kiek apie jausmus.
Apie gėdą mokykloje.
Apie baimę atsistoti nuo kėdės.
Apie kūno kultūros pamokas, kuriose judėti staiga tapo rizikinga.
Apie nuolatinę mintį: „Ar viskas gerai? Ar kas nors pastebės?“
Šie pokalbiai nuvedė mane toliau – į straipsnius, tyrimus, specialistų nuomones ir gilesnę informaciją apie pirmąsias mergaičių mėnesines. Ir vienas dalykas tapo vis aiškesnis: pradžioje didžiausias iššūkis nėra pats fizinis procesas. Didžiausia – nesaugumo jausmas.
Kaip kūnas praneša, kad artėja pirmosios mėnesinės
Prieš prasidedant pirmosioms mėnesinėms, kūnas dažnai siunčia subtilius ženklus. Kai kurioms mergaitėms jie pasirodo prieš kelis mėnesius, kitoms – tik visai netrukus. Dažnai tai būna sunkiai paaiškinami pojūčiai: krūtų jautrumas, pilvo pūtimas, nuovargis, galvos skausmai. Kartu gali atsirasti ir emocinių pokyčių – dirglumas, ašarojimas ar didesnis poreikis privatumo.
Labai dažnas ženklas – baltos ar skaidrios makšties išskyros, kurios gali išgąsdinti tėvus, tačiau iš tiesų tai visiškai natūrali raidos dalis. Tai pirmieji „signalai“, rodantys, kad artėja pirmosios mėnesinės.
Pirmoji patirtis ir klausimai, kurių mergaitės retai užduoda garsiai
Prasidėjus mėnesinėms, dažnai kyla klausimų, kuriuos jaunoms mergaitėms sunku išsakyti. Kaip žinoti, kada keisti įklotą? Kas bus, jei per daug judėsiu? Ar galiu bėgioti, šokinėti, sportuoti? O jei viskas prasidės mokykloje? Ar normalu jaustis nepatogiai savo kūne?
Tai labai žmogiški klausimai. Jie kyla ne iš nežinojimo, o iš noro jaustis saugiai. Ir čia mama gali tapti svarbiausiu ramstiu – ne duodama griežtas taisykles, o būdama šalia ir ramiai patvirtindama, kad viskas, kas vyksta, yra natūralu.
Ieškant paprastesnio, ramesnio sprendimo
Gilindamasi į šią temą, man tapo svarbu suprasti, kas iš tiesų padeda mergaitėms per pirmąsias mėnesines – ne teoriškai, o kasdienybėje. Mokykloje. Judant. Kūno kultūros pamokose. Akimirkomis, kai streso jau ir taip netrūksta.
Bendraujant su specialistais ir kitomis mamomis vis iškildavo viena išvada: per pirmąją patirtį svarbiausia – saugumo jausmas. Tas jausmas, kai nereikia nuolat nerimauti – dėl pratekėjimo, dėl to, ar viskas gerai, ar gali laisvai judėti. Šiame kontekste vis dažniau buvo minimos menstruacinės kelnaitės kaip sprendimas, iš karto išsklaidantis daugelį šių rūpesčių.
Kodėl menstruacinės kelnaitės padeda per pirmąsias mėnesines
Daugeliui mergaičių menstruacinės kelnaitės tampa švelniu pirmuoju žingsniu į mėnesines – be papildomo streso. Jos atrodo ir jaučiasi kaip paprastos kelnaitės, tačiau patikimai saugo, leidžia sėdėti, judėti ir būti aktyviai be nuolatinės įtampos.
Nebereikia spėlioti, kada keisti įklotą.
Nebėra baimės atsistoti ar laisvai judėti.
Nebėra svetimkūnio ar nepatogumo jausmo kūne.
Toks paprastumas ypač svarbus per pirmąsias mėnesines.
Gege menstruacinės kelnaitės sukurtos galvojant apie jaunas mergaites – jų kasdienybę, judėjimo laisvę ir ramybę. Ne tam, kad šis etapas būtų sudėtingesnis, o kad padėtų jį išgyventi natūraliai ir be bereikalingo streso.
Daugiau nei tik fiziologinis procesas
Rašydama vis labiau suprantu, kad ši istorija – ne tik apie mėnesines. Tai apie mamos ir dukros ryšį tuo metu, kai keičiasi kūnas. Apie gebėjimą pasakyti: „Nežinau visko, bet esu šalia.“ Apie tai, kad šis procesas neturi būti slepiamas ar gėdingas.
Pirmosios mėnesinės praeina. Tačiau jausmas, kad mama buvo šalia – išlieka. Ir jei yra būdas šią patirtį padaryti ramesnę, saugesnę ir paprastesnę, tikiu, tai mūsų, tėvų, pareiga jį pasirinkti. Ne tobulai, bet nuoširdžiai. Ir visada su atjauta.
